Tas jausmas

Kai atsidarius spintą vis iškrenta koks sportinis drabužis. Kau tau tik reikia dar vienos didesnio dydžio maikės.

Suminkau į kumštį papuolusias po ranka tympas ir grūdu į spintą kuo giliau. Tas buvęs mano gyvenimas išlenda visokiais sneaky būdais, bet aš laikaus ir nepasiduodu. Liūdi tyliai kamputyje apdulkėjęs ir išsikrovęs suunto. Vaikas, pasirausęs batų lentynoj, ištraukia mano gražuolį dar nenunešiotą njiubalansą ir atneša man sakydamas “m?“. Kažkur ritmiškai šlama windstoperis. hu-hu.. ih-ih.. prabėga garuojatis kūnas.

Šv. Pranciškaus bėgimas

Štai ir vėl mes, ištroškę pramogų ir kupini vidurio amžiaus maksimalizmo, išsiruošėm į bėgimą.
Tiesa pasakius, bėgimą organizavo geras Kiborgo bičiulis, tad, kad mes ten tikrai būsim, žinojom seniai.
Bėgimas buvo idėjinis – atkreipti dėmesį į socialines problemas. How so? Jei įstaiga, veikianti socialiniame sektoriuje, norėtų padaryt sau ir kitiems šventę, kokia ji turėtų būti? Bėgimas! There you go. (Mes taip pat darėm per savo vestuves)
Pasirinkom  simbolinius tris kilometrus ir bėgom trise – mažas vežime, Kiborgas už vairo, aš laisvuoju stiliumi.
Atvažiavom į centrą, o ten aikštė užtverta, policija zuja, eismą reguliuoja, finišo vartai per visą gatvę. Tą gatvę, kurioje mockvičiumi mano diedukas į paštą važiuodavo, ir kurią aš kirsdavau tik stipriai močiutei į ranką įsikabinusi. Čia taip įmanoma? Aš gal tikėjausi, kad duos popierelį su numeriu, kurį reik laikyt rankose ir paduot finiše. Nes pirmi bėgimai nedideliuose miesteliuose… jie tokie kuklus būna? O ir bėgimas Šv. Pranciškaus vadinasi, ne su kokia vaistine. Tiesiog. Čia whole another level – dronai skraido, fotografai keleklūpsčiauja, kolonkės rauna, mikrofonai, scena, apšilimai, prizai. Buvo toks įspūdis, kad bėgs visas miestas. Ir iš kur jie tiek savanorių surinko?
Nunešė mane ta nuotaika. Ėmiau elgtis kaip ta mergaitė iš kenzo kvepalų klipo.

Įtampėlę keliantis klausimas buvo – tik kaip seksis tuos tris km su vežimu prabėgti.

Startas buvo duotas, mes pajudėjom. Beje, vienas startas vėlavo, kitas buvo per anksti. Gerai, kad tai rūpėjo tik kokiems 5 bėgikams ir mums, nes mes norim tiksliai visko. Visi kiti, šventė, šurmuliavo, niekam nesvarbu tas startas. Bent jau 3 km bėgikams. Miestui seniai reikėjo tokios šventės ir tai jautėsi. Įsijungėm ir mes. Buvo daug pyp pyp. Nes mes su karieta, visi turi trauktis iš kelio! Aplenktiems Kiborgas pranešdavo, kad vejamės pirmąją vietą 🙂 Viena vidutinio amžiaus pora mus net nusifotografavo. Viskas atrodė maždaug taip:
– Algi, žiūrėk su vaikiuku bėga! Oi, koks tiuutiuuuu, cak cak!
– Algi, nufotkink!
– Ar galima?
Vyras nuskuodžia į priekį ir nufotografuoja mus bėgančius su vežimu. Mums labai linksma.
Pumpavom į kalniukus ir nesustojom, nors tie simboliniai 3 km nebetokie simboliniai atrodė. Viskas buvo labai, net labai smagu, kol nepamačiau savo vaiko.

Kai du žmonės susituokia ir dar susilaukia atžalos, vienas iš jų, ar bent jau pakaitomis, turi būti blaivaus proto. Po starto, mums įsijungė “all systems go“. Mes pradėjom bėgt greitėdami. Aš pažiūrėjau į vaiką tik tada, kai Kiborgas pasakė “tik dabar nežiūrėk į jo ranką“. Ji buvo visa apdabrstyta purvais! Karojo šalia rato. Vaikas buvo nugeibęs, pusiau miegantis. Vaikų teisės? Hello? Mes buvom išsipustę minimalistiniais bateliais, o vežimą stūmėm trailiuku su akmenukais ir balutėm. Smagumas stojo. Stojom ir mes, patikrint, ar mažąjam viskas gerai. Viskas buvo gerai. Tada dar aplenkėm šunį, bet aš jau buvau visa savigraužoj. O iki to momento, labai smaginaus bėgimu.

Finišavom. Visi gavom po medalį. Dar pakalbėjom į televizorių. Gal kas matėt? Po to greit tapom rūpestingais tėvais ir sprukom namo.

Iš nuotraukų matėsi, kad smagumai tęsėsi. Kas buvot, kaip patiko? Nugirdau, kad jei viskas ok, šis bėgimas bus įtrauktas į bėgimo taurę. Reiškias bus kasmet!

Iš aktualijų:
zz Bėgant 3 km prakaitas gali pradėti akis griaužti.
zz Savanoriai niekada tiksliai nežino, kiek dar liko. Niekada tiksliai. O reikia labai tiksliai. Kartais centimetrais.
zz Kad kiekvienas gali nubėgti 3 km nesiruošęs yra šlykštus melas.
zz Socialinė atskirtis egzituoja visokiais subtiliais būdais – jei nesišypsosi vienuolei, tai nebūtinai degsi pragare.

Where’s your heart at?

Vis daugiau galvoju apie tai, kas buvo: patirtis, žmones, vietas. Dažnai aplanko deja vu. Kažkur tai buvo, filmas prisisuko. Kai laukiaus vienai patyrusiai mamikei pasakojau, kad oi kaip bėgiosiu vaiką įsisodinus.. Ji man pasakė tik tiek – tu būsi visai kitas žmogus.
Šeštadienį sugalvojom, kad sekmadienį papramogausim. Išsiruošėm į Alytaus tiltų bėgimą. Jaučiu pirmą kart vykom į varžybas ne patys bėgt, o tiesiog, paploti? Išvažiavom ankšciausiai, nes gi visi bėgimai 10 val. prasideda? Ne, ne visi. Šis 12. Pabimbinėjom po bundantį Alytų, miškelyje prie finišo mėlynių pavalgėm. Prasidėjo pirmieji finišai ir tada mane hitino. Kad čia buvau, kad bėgau, kad karšta belekaip, kad sustojau, ėjau, galvojau, kad viskas, tada vėl bėgau. Neva Elektrėnai, neva  Prienai-Birštonas, toks geras miksas kankynės. Hitino, kad nebenoriu tos kančios visai 🙂 Gal reikėjo ploti už finišo atsitojus, būčiau mačius, kokia euforija bėgikų veiduos. Būčiau pavydėjus iškeltų aleliujai rankų. Supratau, kad bėgikė iš manęs išgaravo, taip banaliai, kaip rytmečio rūkas rugsėjo pirmąją. Jaučiaus, kaip kažką švento pavogus, net nedrąsu buvo finišavusiam Padugniniui į akis žiūrėti.
Koks netikėtas atsisveikinimo laiškas? Aš jau visai kitas žmogus?
Ir tada BAM! Vakar perskaičiau Lauryno Urbšio dvigubo IRONMAN’o įrašą. Verkiau, ojėj… Kukčiojau tyliai šalia miegančio sūnaus. Dabar rašau ir vėl kaupias.
Jei Jums kyla klausimas “where’s your heart at“. Eikit pasitikrint čia.

 

Bėganti su vienaragiais

Už lango buvo gal minus 20. Geriu arbatą.  Gatvė apšviesta žibinų ir gausaus sniego. Jau vakaras, gal aštuonios. Kiborgas grižta po LR. Visas senis šaltis – antakiai, blakstienos, barzda – baltutelaičiai. Šnopuoja kaip po faino longrano. Visas patenkintas patenkintas. Aš bėgu, sakau. Galvojau, kad juokauju. Kiborgas, aišku, negi atkalbės, kaip tik padrąsino.

Taip aš išbėgau praėjus 3 savaitėms po gimdymo. Supratau, kad man tai buvo wayyy per anskti. Vos ne vos nubėgus kokius 700 m. apsisukau, tiesiai žvarbiam vėjui į nasrus. Grįžau apkandžiota ir nusivylus.

Sausio pabaigoje nusprendžiau bandyti dar kartą. Pro langą danga atrodė tokia padribus. Nebuvo kur trauktis, kai mylimasis lauke su mažuoju, reikia naudotis proga. Tą kart sušlapau čiurnas. Vanduo arba sniego košė dengė ledą ir aš vos pabėgau. Vėl nusivylimas, dar lyg gerklę pradėjo kabinti peršalimas. Nė per nago juodimą aš ne Lobačevskė. Sakiau kitą kart pasidarysiu sau desertuką – palauksiu saulėto oro ir išsimiegotos nakties.

Pasinaudojau pradedantiems bėgikams galiojančia taisykle – pirmas bėgimas turi būti nuostabus. Malonus vėjas, gražūs vaizdai, grynas oras, besiganatys vaivorykšte vienaragiai… O tam reikia pasiruošti, ištaikyti. Nežinau, ar kitoms mamikėms taip pat, bet išvažiuojant su pirmagimiu į lauką, norisi būti kuo arčiau namų. Kuo toliau namai, tuo stipriau pradeda reikštis nerimas, pvz.  kas kelias minutes prispiria reikalas kišti pirštą vaikui už kaklo ir tikrinti ar jam nešalta. Jei visgi nešalta, tai gal per karšta?

Vieną dieną tolimiausiam taške vaikas nubudo ir pradėjo gąsdinti miško žvėris ir senyvo amžiaus moteriškes (tikras senukių draugas:) Buvau 2 km nuo namų ir pradėjau tai bėgti, tai stoti, tai nešioti mažąjį. Maždaug tokio dydžio paklaikimas, kaip nusmigęs BizTalk’e servisas, atsakingas už milijoninės vertės tranzakcijas (pasiilgau darbo). Neretai per shit hits a fan situacijas supranti, kad galima išbristi ir nieko baisaus. Kitas rytas išaušo saulėtas, tad nutariau, kad šiandien galų gale gali pasirodyt vienaragiai. Sugalvojau kaip nusigauti iki šilo ir neprižadinti mažojo bėgant per banguotą šaligatvį. Reikia apsirengti bėgimo rūbais ir lauko rūbais ant viršaus, pasiimti maišą. Tapti bėgike undercover. Kaip niekur nieko stumti vežimą iki šilo, tada tik šast paltą į maišą, maišą į vežimą ir here I go. Planas buvo nubėgti didžiojo rato 2 km ir grįžti atgal. Nes 2km sugebėjau grįžti su verkiančiu vaiku, tai jeigu ką, been there done that, galiu ir dar.

Pirmieji metrai neša mane visiškoje euforijoje. Manevruoti vežimu visai nesunku. Miško gaiva atpalaiduoja dar nuo gimdymo suragėjusius pečius. Sava našta ramiai miega vežime ir kartais nevalingai nusišypso. Galvoje skamba Nicko Cave’o “God is in the house.. GOD is in the HOUSE“. Visiškas gėris.

Laikrodis supypsi kilometrą. Priekyje pamatau keistą situaciją. Takelį buvo užgriuvus stora ir ilga pušis. Iš abiejų pusių sustoję dviratininkai. Nugirstu, kad tas iš kitos pusės, sako manosios dviratininkui – “čia nepravažiuosit“, tada tas maniškis apsisuka ir mina atgal. Aš vis dar bėgu į priekį. Do not comperehend. Kaip suprast nepravažiuosi, galvoju. Pristabdau ir varau aplink. Pasirodo, medis krisdamas apniokojo apibėgimą. Didesniu spinduliu braunuos miško paklotu.  Man į pagalba ateina tas dviratininkas išminčius ir rodo, kur saugiau pravažiuot, šnekėdamas punktyrais “jūs… atsargiai… su mažiuku“. Padėkoju.

Supypsi du kilometrai. Dabar apsisukt ir bėgt pro tą medį atgal būtų visai nesąmonė. Ypač dėl to, kad nesupratau ko tas dviratininkas buvo toks nustebęs, lyg kažką nenormalaus daryčiau. Bėgu toliau. Trys kilometrai. Nuokalnę pakeitė įkalnė, lengvą bėgimą – fulbodivorkautas su vežimu. Vienaragiai išsiskirstė kai supratau, kad jei nubus vaikas, greičiau nebepabėgsiu. Pažiūriu į laikrodį – neišlipu iš 6:30 min/km, tiesą pasakius bėgu apie 7. Ha! Ankščiau galvojau, kad tokiu tempu aš vaikštau 🙂 Save laikiau nebe pradinuke bėgime, ir dabar, kad ir visa apsiputojus ir tų solidžių parko bobučių akivaizdoj farmer-bloindama, eiti atsisakau.

Nebėgiodama praradau fizinę formą, greitį ir ištvermę, bet mind dalis liko. “Aš bėgu apie penkias. Eiti yra nekietai. Porą kartų prasibėgsiu ir imsiu 10 km“. O realybėje vienaragių nebūna, windstoperiai nesitampo ir aš grįžtu į nulio zoną.  Bet pagaliau subėgau TĄ bėgimą apie kurį tiek laiko svajojau. Jėj!

***

Visi mes esam pagimdyti.

Visi vyrai yra sūnūs.

Mamikės, čia Jums:

Uždarau sezoną

Mano bėgimo sezonas baigėsi birželį. Užbaigiau jį 3,5 km ilgio pakrypavimu 8:20 min/km tempu. Tuo metu Girstučio baseinas išėjo atostogų, mano kassavaitiniai kilometriukai taip pat baigėsi. Toliau lankiau nėščiųjų baseiną BMP klinikoj. Už kosmosinius 15 eur duodavo 20 min kiekvieną kartą tų pačių pratimų, 10 min srovinio masažo į nugarą ir jei tą dieną būdavau drąsi, paprašydavau, kad paliktų mane 10 min paplūduriuoti. Taip kartą per savaitę jaučiausi prasimankštinus ir finansiškai apiplėšta. Dar paminėsiu, kad vieną kartą dariau jogą. Namuose. Žiūrėdama jutūbėj grakščią merginą. Viskas baigėsi ankedotu. Pingvinas kario asanoj.. Na, galite įsivaizduoti. Kiborgas mėgsta tuos vaizdus prisiminti ir kiekvienam senam pažįstamam apie tai pasakoti. Pradėjau dažniau išeiti pasivaikščioti ir vis labiau pasiilgti bėgimo, dviračio, plaukimo..

Stiprios bėgimo abstinencijos neišgyvenau. Tiesiog viskas tapo mažiau svarbu už tai, kad aš laukiuosi. Kažkaip panašiai jaučiaus, kai ruošiaus pirmam maratonui. Akys užpiltos nėštumu dabar, kaip tada maratonu ir treniruotėmis. Brooks, pakeitė ImseVimse, geriu žalius kokteilius, valgau bananus, skaitau, kaupiu informaciją, bendrauju su patyrusiais ir laukiu savo starto. Ir kartais su Kiborgu taip galingai prasilenkiam. Atrodo, kad viskas, apie ką jis galvoja yra bėgimas, o viskas, apie ką aš galvoju yra gimdymas. Ir abu vienaip ar kitaip, kartais stipriau, kartais perdegę tuo gyvenam.
Laukdamasi gaunu kažką, ką gavau besiruošiant maratonui. Tikriausiai kokį tai panirimą į dalykus, kuriuose po truputį pradedi gaudytis. Ir veža panašiai. Jaudulys ima virsmo laukiant, nerimas, nežinomybė.
Be viso to darbdavys ir valstybė duoda kelis mėnesius maratono atostogų. Can you image? Į darbą nebereikia. Nors imk ir važiuok prie jūros ar į Zakopanę 🙂

Startas artėja ir aš vis labiau suprantu, kad egzistuoja gyvenimas PO. Jau esu numačius 4 km trasą Panemunės šile, tą pačią, kuria pirmą kart su Kiborgu bėgom. Buvo žiema, ankstus rytas ir snigo tiesiai ant blakstienų. Paskui vysiuos kokį senuką varžybose, mane lenks bėgikus lydinti greitoji. Aš kvėpuosiu kraujo skoniu finiše ir visa apsisnarglėjusi bučiuosiu savo vyrus 🙂

Savalaikė dalis. Kauno bėgikus ir dviratininkus sveikinu su Panemunės tilto atidarymu! Šiandien apžiūrėjau, kad gana statūs nusileidimai. Kažin kaip su fixu išimt posūkius seksis 🙂 Šančių gale yra apsisukimas po tiltu, todėl nereiks kirsti gatvės. Svajoju subėgti Kauno pilis – trijų mergelių tiltas, o jei dar kitam gale Raudondvario pl. takiukus pajungus, tada kirsti Nemuną pro Marvelę link Kačerginės… Toks Kauno turistinis maršrutas gautųsi. Kas išbandysit, pasidalinkit pastebėjimais.

Atostoga – Zakopane. I diena.

Sakom pasitaškysim kalnuose ir tokias mini atostogėles pasidarysim prieš gruodį. Kaip tarėm taip ir padarėm. Kelionei didelių lūkesčių neturėjom – rasti arčiausius tikrus kalnus (Sapieginėj irgi kalnai, I know, right?) ir pavalgyt švediškų pusryčių (čia jau išskirtinai mano, maistas ypač džiugina pastaruoju metu). Į Zakopanę išsiruošėm vakar vakare. Po 13 val. paganydami sapnus ir rytinį rūką jau kilom Žemųjų Tatrų link. Su kalnais, man kaip ir su jūra, atrodo, kad kiekvieną kart matyčiau pirmą kartą. Nukrenta žandikaulis lyg bandytų sutalpinti visą tą didybę. Aišku, paskui įspūdis išblėsta ir tas pirmas vaizdas juk ne toks visada atvirukiškai gražus būna, užtat visada šiurpulingai malonus:)

Apsisotojom Willa Orla ir šiandien ilsėsimės. Aš planuoju rekodiškai lėtus ėjimus link Morkie Oko, paskui dar į aukščiausią viršų pasikelt planuojam. Kiborgas įsimetė trailinius mizunus, mūsų labai skaitomos Viktorijos  pamėgtiems kalnų ožiams baidyti 🙂

Atostoga

Sėdėjau paskutinę atostogų dieną namie ir erzinaus. Atostogos baigėsi. Nieko neveikimui atsidėjau, arba šį bei tą nuveikti norėjau – vistiek nespėsiu paatostogauti per 12 val. Ir taip užtektų priežasčių paburbėti, bet dar ir saulė išlindo, svietą įkaitino, kai prieš tai šaldė ir mano didelius kaulus palapinėj ant trijų tarybinių antklodžių savaitę guldytus stingdė. Kaip tik dienelė atostogų pabaigai. Atsisėdau panaršyt internetų, kol siunčiasi formulė ir radau neblogų skaitinių įlindus į gydytojų rezidentų blog’iečių bendruomenę:

http://enorca.blogspot.com

http://emilija.popo.lt/

http://vaistininkouzrasai.lt/

http://massderdinge.popo.lt/

Sveikatos, nors labiau sakyčiau, gydymo atstovai užkliuvo ne be reikalo. Paskutinę miškuose praleistą naktį važiavom jų aplankyti į Molėtų ligoninės priimamąjį, paskui dar greituke iki Vilniaus Lazdynų, o tada ir Infekcinę ligoninę aplankėm. Pastaroji įsikūrusi mano Vilniaus namų bėgimo take, ambasadų apsuptyje Birutės g. šalia Vingio parko. Keistas vaizdelis, dešinėje galingi ambasadorių prieglobsčiai, stebimi kamerų su apsaugos bokštais. O kairėje – aptriušusi pusiau medinė ligoninė. Tokia aptriušusi, kad net ir šviežiai darytas remontas nepadeda. Prieš mane įeinanti moteris, durų rankeną uždengė savo šaliu ir taip atsidarė duris infekuotas dizenterija, salmonelioze ir dar kokia nors lioze. Viduje kvepia baseinu ir laiks nuo laiko girdisi stiklinėse makaluojami aliuminiai šaukšteliai. Tokius turi visi, kuriems pastatytos lašelinės. Jie ima skambinti, besibaigiant kapsėti infuziniams, gliukoziams ir druskiniams tirpalams. Kiborgui padaviau jo naujuosius mizunus, kurie tikriausiai laukė ypatingos progos – vieninteliai nebuvo peršlapę ar įsigėrę laužo kvapų. Vingis juk apšilimo atstumu nuo jo palatos, mintis apie lengvą parisnojimą iki tilto turėjo suteikt jėgų sveikti.

Kažkuria prasme rudieji mus sekė visą atsotogą. Gamtiniai reikalai lauko tualetuose yra pati nemaloniausia stovyklų dalis. Keturmetė Kotryna stovyklos vyrams suteikė Pirduseno pravardes, mielesnius vadino Pirdusiukais, o tų, kurių sakė, kad nemyli – Kakaliūzais. Birutės gatvėj ekskrementų asociacijos nebe atrodė taip švelniai. Čia kiekvienas turi savo bliudelį. Į jį darydami tirtšesnio turinio reikalus gali džiaugtis gijimu. Kai šitai sužinojau, galvoj atsirado kiaušinio baltymų plakimo vaizdelis, jei plakiklis stovi – putos išplaktos. Toks bjaurokas virėjas Gordon Ramsay, putų standumą tikrindavo užvertęs dubenį plakėjams virš galvų. Jei neišbėga – putos išplaktos teisingai. Gal ne taip kaip Gordonas, bet standumu reikia gardytsa ir Birutės gatvėj. Nepaisant aplūžusios aplinkos ir orumą atimančių reikalų viešinimo, infekcinėj ligoninėj buvo gera šį šeštadienio rytą. Atrodė, kad čia mūsų nepaliks likimo valioj.

Ko gero šis įrašas nelabai siejasi su sportu. Gal tik tiek, kad iš arti pamačiau dehidratacijos pasekmes. Vos pamatuojamai žemas spaudimas, aukštas pulsas, tirpstančios rankos, kojos, veidas. Keisčiausia, kad kraujo tyrimas vistiek dar nerodė elektrolitų disbalanso. Pamačiau kūno stiprumą, kartu ir trapumą. Kiek daug gali atlaikyti ir kiek nedaug – vandens – reikia netekti ir jis ims byrėti.

Tikiuosi niekada nereiks pakliūti į Lazdynų ligoninę. Ever. Toksikologinį skyrių ypač.

Prieš važiuodama į stovyklą daug skaičiau apie tai, kaip palikti kuo mažesnį poveikį gamtai, po to kai beveik šimtas žmonių jį nusėda. Nepasiėmiau muilo, galvą ploviau soda. Ir net nepamąsčiau, kokį poveikį ežeras gali duoti mums. Kiborgos naudojosi muilu, bet gąsdinti žvėrelių prie palapinės nelaimė teko jam. Aš, matyt, kaip visų perdėtai saugoma nėščioji, mažiau prie visko liečiausi, tiek prie gamtos, tiek prie gyvūnų.

Kiborgas sparčiai sveiksta 🙂

Pys!

Jau rytoj

Keletas dalykų apie mus už trasos

Žiūrovai. Ėjo pro šalį, sustojo pasižiūrėt. Jie dažnai nelabai supranta kas ir kodėl čia vyksta. Tai visi tie, kurie sako kaip saldžioj druskoj ties 10.38, arba siūlo pavežti, arba siūlo alaus. Arba nieko nesiūlo.

Palaikytojai. Draugai, giminės ir artimieji. Pergyventojai, labiausiai susirūpinę savuoju bėgiku. Pamatę saviškį bėga pasitikti, stipriai mojuoja, paleidžia vaikus sėdinčius ant pečių bėgikui į glėbį. Nušluosto sūrų lašą nuo kaktos ar akies, ar nosies. Dar prie palaikytojų priskirčiau bobutes su vandeniu bėgikams, nes, dieve mano, kančios iškreiptais veidais bėgančiųjų joms nuoširdžiai gaila.

Suportas (ne automobilio detalė). Visi nuo profesionalaus personalo iki mėgėjiškos draugo pagalbos. Iš Aido Ardzijausko pasakojimų apie bėgimą per Ameriką, supratau, kad geras suportas yra didelė dalis rezultato. Čia atmestinai atliktas darbas kainuoja daug. Bėgikas yra toks keistas sutvėrimas, mat daugėjant kilometrų, silpnėja visokie psichologiniai mechanizmai. Emocijos gali lietis gryniausioj išraiškoj. Aš esu visiškai pakrikus dėl paduoto neatsukto butelio. Nesu visai įsigilinus į suporto vingrybes. Rimčiausias mano suportas buvo 24 val. dviračių varžybose. Aš įsivaizduoju, kad yra sportininkų, kurie taip susidirbę su suportu, kad atsiduoda į jo rankas. Reiškia daro viską, ką suportas sako jam daryt. Kiti dirba priešingai – suportas klauso sportininko ir tenkina jo poreikius. Suportu padirbėti tikriausia nelabai tinka artimi asmenys, kurie nėra niekaip susiję su tokiu sportu. Pvz. mama būtų blogas suporteris. Maniškė tai tikrai pagautų mane sunkiausiu momentu ir nuvestų miegoti, apkamšytų, apibartų organizatorius, kad jos vaiką žaloja ir vežtų mane namo kisieliumi girdyti. O ir ko gero nesutiktų padėti man save žaloti, kad ir kokią prasmę tame matyčiau.  Geras suporteris tą prasmę supranta. Jaučia, ko tam tikru momentu jam gali reikėti, improvizuoja, neįsižeidžia, skatina siekti tikslo visais įmanomais būdais.

Sirgaliai. Maniakai tokie. Kaip esdėgie. Kuo garsiau ir ryškiau, tuo geriau. Kažkas panašaus į tai, kai prie ausies pridėtų megafoną su sportu nesusidūręs žmogėnas ir rėktų “davai – davai, varyk – varyk!!!“, o fone džergžtų we are the champions. Sirgaliumi vienas nepabūsi, čia reik bandos. Būti sirgaliumi yra gera išsikrovimo forma. Galima miške pastūgaut, bet galima ir varžybose, kas atrodo visai socialiai priimtina. Per NYC maratoną pradėjau stūgaut ir plot pamačius pirmus atbėgančius. Susiprotėjau, kad esu tarp žiūrovų (žiūrėt aukščiau), kurie ramiai stebi kas vyksta trasoje ir mane 🙂 Kai bėgu, pirmus kilometrus sirgaliams norisi šypsotis, ploti ir dainuoti atgal, o pabaigoj mane jie pradeda erzinti. Gerai, kad pabaigoje nebėra jėgų jokiai reakcijai. Iš čia įdomus tips’as sirgaliams ir palaikytojams. Paskutiniuose kilometruose bėgikams galima sakyti bet ką – jūs tikrai negausit į galvą. Blogiausiu atveju lengvai pabėgsit. O jei rimtai, tai reiktų prisiminti, kad palaikymas yra labai daug. Su tuo, ką pasakysit bėgikas bėgs kurį laiką. Nes dūzgės galvoj jau bus aprimusios, todėl tampa gromuluotinos visokios išgirstos mintys. Jūs turit realią galimybę prisidėti prie jų rezultatų. Neabejoju, net ir mažas palaikymo gestas, gali nunešti į finišą save praradusį bėgiką.

Palaikytojai, bet patys bėgikai. Čia galima kalbėti apie tikruosius bėgimo fanus. Jie žino per kiek laiko kuris maratonininkas įveikė pirmą atkarpą, žino kiek pirmas atsilieka nuo antro. Paprastai jie seka savo favoritų sezonų startus. Žino, jų bėgimo strategiją. Kai atbėga lyderiai jie apmiršta ir godžiu žvilgsniu nužiūrinėja lyderių bėgimo techniką, žavisi lengvais judesiais. Šie palaikytojai saviems kolegoms bėgikams prognozuoja bėgimo laikus. Jie eina pasitikti jų finiše, klausinėja apie jų traumas, domisi ties kuriuo km lūžo ir aišku labai sveikina.

——

Kaip palaikyti lietuvį bėgiką.

Vidas Totilas. Paprastai Vidas nemėgsta garsių sirgalių. Tačiau! Yra išimčių. Mažiau bėgimo šūksnių pradžioje, o pabaigoje varykit kaip tik galit. Jei Vidui gerai sekasi PRIEŠ finišą apsikabins, duos penkis ir dar panešios. Pakilsit į orą kartu su juo. Ir tai bus geriausia ką galima gauti nesant trasoj 🙂

Remigijus Kančys. Kontaktu su žiūrovais man jis panašus į Renatą Siliuk (kurios jau seniai pasigedau startų protokoluose, kur ji?). Renata užmezga akių kontaktą ir padėkoja už palaikymą. Kaip ir Remigijus bėgdamas pirmas net gi duos penkis. Fantastika!

Aidas Ardzijauskas. Šypsena ir pokalbiai. Aidas yra nerealus bėgikas. Kauno maratone vedė pirmą kartą bėgantį draugą, tad nebėgo savo greičiausių varžybų. Koks smagumas jį pakalbint ir patraukt per dantį 🙂

Aidai, gal sprintuką?

Petras Silkinas. Smagiausia, kad už jo bėgantys bėgikai visai nenori jo aplenkti. Juk bėga už Silkino! Garbė vienareikšmiškai. Petrui bėgant norisi atiduoti pagarbą. Tai, jei ir jums, atiduokit.

——

Šiaip smagiausia palaikyt lūžtančius, bet dar ne visai lūžusius, kažkur be galo toli nuo finišo, pvz. likus 4 km. Man pasirodė, kad šitie gerai veikia:

“Tu dar turi žvėries!“

“Paskutiniai kilometrai! Jau tuoj finišuosi!“

“Pats desertas dabar, dar pakentėkim.“

“Tu tai padarei.“ ir “Laikyk iki finišo.“

Čia buvo geriausia, ką galėjau išspausti. Norėjau palaikyt taip, kaip focus mergaitės mane pirame maratone. Nepamenu, ką konkrečiai jos sakė, bet mane tai varė į priekį.

Blogiausia buvo tai, kad spontaniškai išsprūsdavo visokios frazės, po kurių galvodavau, ar čia aš ką tik taip pasakiau? Pvz. “Dainiau, pagaliau aš tavęs sulaukiau!“ .. kai Dainius skrieja belenkokiu greičiu.

Kiborgas tai linksmino tuos, kurie nukabinę nosis grūmėsi su kančia 🙂 :

“Ta juoda maikė tai nekoks pasirinkimas šiandien“

Sveikinimai visiems įveikusiems savo distancijas Kaune!

Iki pasimatymo Kernavėj 😉

Virsmai

Maratona di Sicilija buvo suplanuota spontaniškai kažkada kovo mėnesį. Tada dar viskas buvo kitaip. Advokatai ILAW mums padovanojo galimybę nusipirkti plentinį dviratį. Aš ruošiausi triatlonui ir dabar jau buvau nusiteikus pavaryt, kaip ir priklauso antram kartui. Tuo metu buvo įsibėgėjusi trail bėgimo taurė. Po nuotykių aplink Rekyvą, buvau gerokai pasėdus. Nors treniruočių krūvis neatrodė didelis, tikrai ne toks, kokį atlaikiau besiruošiant KM14. Tą mėnesį Kiborgas strategavo bėgimus Kernavei pasiruošti, taip atsirado Maratona di Sicilija Palerme. Smalsumo dėlei užsiregistravau pusmaratoniui ir aš. Kovo gale išsirinkau nuostabų plentinuką, kurį įsimylėjau iš kart tiek, kiek galima įsimylėti daiktą. O kitą dieną sužinojau, kad laukiuosi.

Laimei trūksta žodžių nusakyti 🙂 O aš, senukų draugė, pagalvojau du dalykus. Pirma –  nuplaukė visi mano startai. Antra – seksiu D.Lobačevskės pavyzdžiu. Su pirmu susitaikiau ir gana lengvai. Tiesa pasakius, atsipūčiau, nebereiks niekam ruoštis. Juk vistiek galėsiu bėgioti ir tikrai važinėsiu dviračiu. Little did I know..  pirmus tris mėnesius apie bėgimą net nebuvo kalbos. Kartais mėgdavau į 7 aukštą pasprintuot vietoj lifto. O tuo metu pabandžius tokį manevrą ties ketvirtu aukštu gavau tikrų tikriausią pompą ir galvos skausmą visą likusį vakarą. Pykinimas ir nuolatinis nuovargis atidėjo visus planus bėgioti. Dviračiu bandžiau važiuoti, taip pat nelabai sėkmingai. Iš norinčios tapti supernėštukės tapau poniute, važinėjančia automobiliu į darbą 🙂 Po truputį bandau prisijaukinti tokį būvį. Numero uno staiga tapo kiti dalykai. Bet rytais vis nubundu su klausimu, gal jau galiu bėgti? Viena mano draugė, kuri pastojo per VM ir gimdė per KM, sakė, kad noras bėgti jos niekada neapleido. Man atrodo prisidirbom visam gyvenimui 🙂