Bėganti su vienaragiais

vasario 22, 2016 § Komentarų: 1


Už lango buvo gal minus 20. Geriu arbatą.  Gatvė apšviesta žibinų ir gausaus sniego. Jau vakaras, gal aštuonios. Kiborgas grižta po LR. Visas senis šaltis – antakiai, blakstienos, barzda – baltutelaičiai. Šnopuoja kaip po faino longrano. Visas patenkintas patenkintas. Aš bėgu, sakau. Galvojau, kad juokauju. Kiborgas, aišku, negi atkalbės, kaip tik padrąsino.

Taip aš išbėgau praėjus 3 savaitėms po gimdymo. Supratau, kad man tai buvo wayyy per anskti. Vos ne vos nubėgus kokius 700 m. apsisukau, tiesiai žvarbiam vėjui į nasrus. Grįžau apkandžiota ir nusivylus.

Sausio pabaigoje nusprendžiau bandyti dar kartą. Pro langą danga atrodė tokia padribus. Nebuvo kur trauktis, kai mylimasis lauke su mažuoju, reikia naudotis proga. Tą kart sušlapau čiurnas. Vanduo arba sniego košė dengė ledą ir aš vos pabėgau. Vėl nusivylimas, dar lyg gerklę pradėjo kabinti peršalimas. Nė per nago juodimą aš ne Lobačevskė. Sakiau kitą kart pasidarysiu sau desertuką – palauksiu saulėto oro ir išsimiegotos nakties.

Pasinaudojau pradedantiems bėgikams galiojančia taisykle – pirmas bėgimas turi būti nuostabus. Malonus vėjas, gražūs vaizdai, grynas oras, besiganatys vaivorykšte vienaragiai… O tam reikia pasiruošti, ištaikyti. Nežinau, ar kitoms mamikėms taip pat, bet išvažiuojant su pirmagimiu į lauką, norisi būti kuo arčiau namų. Kuo toliau namai, tuo stipriau pradeda reikštis nerimas, pvz.  kas kelias minutes prispiria reikalas kišti pirštą vaikui už kaklo ir tikrinti ar jam nešalta. Jei visgi nešalta, tai gal per karšta?

Vieną dieną tolimiausiam taške vaikas nubudo ir pradėjo gąsdinti miško žvėris ir senyvo amžiaus moteriškes (tikras senukių draugas:) Buvau 2 km nuo namų ir pradėjau tai bėgti, tai stoti, tai nešioti mažąjį. Maždaug tokio dydžio paklaikimas, kaip nusmigęs BizTalk’e servisas, atsakingas už milijoninės vertės tranzakcijas (pasiilgau darbo). Neretai per shit hits a fan situacijas supranti, kad galima išbristi ir nieko baisaus. Kitas rytas išaušo saulėtas, tad nutariau, kad šiandien galų gale gali pasirodyt vienaragiai. Sugalvojau kaip nusigauti iki šilo ir neprižadinti mažojo bėgant per banguotą šaligatvį. Reikia apsirengti bėgimo rūbais ir lauko rūbais ant viršaus, pasiimti maišą. Tapti bėgike undercover. Kaip niekur nieko stumti vežimą iki šilo, tada tik šast paltą į maišą, maišą į vežimą ir here I go. Planas buvo nubėgti didžiojo rato 2 km ir grįžti atgal. Nes 2km sugebėjau grįžti su verkiančiu vaiku, tai jeigu ką, been there done that, galiu ir dar.

Pirmieji metrai neša mane visiškoje euforijoje. Manevruoti vežimu visai nesunku. Miško gaiva atpalaiduoja dar nuo gimdymo suragėjusius pečius. Sava našta ramiai miega vežime ir kartais nevalingai nusišypso. Galvoje skamba Nicko Cave’o “God is in the house.. GOD is in the HOUSE”. Visiškas gėris.

Laikrodis supypsi kilometrą. Priekyje pamatau keistą situaciją. Takelį buvo užgriuvus stora ir ilga pušis. Iš abiejų pusių sustoję dviratininkai. Nugirstu, kad tas iš kitos pusės, sako manosios dviratininkui – “čia nepravažiuosit”, tada tas maniškis apsisuka ir mina atgal. Aš vis dar bėgu į priekį. Do not comperehend. Kaip suprast nepravažiuosi, galvoju. Pristabdau ir varau aplink. Pasirodo, medis krisdamas apniokojo apibėgimą. Didesniu spinduliu braunuos miško paklotu.  Man į pagalba ateina tas dviratininkas išminčius ir rodo, kur saugiau pravažiuot, šnekėdamas punktyrais “jūs… atsargiai… su mažiuku”. Padėkoju.

Supypsi du kilometrai. Dabar apsisukt ir bėgt pro tą medį atgal būtų visai nesąmonė. Ypač dėl to, kad nesupratau ko tas dviratininkas buvo toks nustebęs, lyg kažką nenormalaus daryčiau. Bėgu toliau. Trys kilometrai. Nuokalnę pakeitė įkalnė, lengvą bėgimą – fulbodivorkautas su vežimu. Vienaragiai išsiskirstė kai supratau, kad jei nubus vaikas, greičiau nebepabėgsiu. Pažiūriu į laikrodį – neišlipu iš 6:30 min/km, tiesą pasakius bėgu apie 7. Ha! Ankščiau galvojau, kad tokiu tempu aš vaikštau 🙂 Save laikiau nebe pradinuke bėgime, ir dabar, kad ir visa apsiputojus ir tų solidžių parko bobučių akivaizdoj farmer-bloindama, eiti atsisakau.

Nebėgiodama praradau fizinę formą, greitį ir ištvermę, bet mind dalis liko. “Aš bėgu apie penkias. Eiti yra nekietai. Porą kartų prasibėgsiu ir imsiu 10 km”. O realybėje vienaragių nebūna, windstoperiai nesitampo ir aš grįžtu į nulio zoną.  Bet pagaliau subėgau TĄ bėgimą apie kurį tiek laiko svajojau. Jėj!

***

Visi mes esam pagimdyti.

Visi vyrai yra sūnūs.

Mamikės, čia Jums:

Advertisements

§ One Response to Bėganti su vienaragiais

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

What’s this?

You are currently reading Bėganti su vienaragiais at pingvino kojos.

meta

%d bloggers like this: