Sezono išpardavimas

23 gruodžio, 2014 § 3 Komentaras

Nuo kito sezono tikslų pradėsiu. Jie labiau kutena.
  1. Trakų triatlonas.
  2. Lietuvos trail bėgimo taurė.
  3. Maratonas.
  4. Eurovaistinės bėgimo taurė.

1. Trakų triatlonas yra must have sezono įvykis. Tai buvo aišku po pirmojo bandymo tą pačią dieną. Labai daug prisidėjo Slow Fat Triathlete knygelė, kurią rekomenduoju paskaityti visiems, galvojantiems, kad tokios varžybos pzv. ne jų konstitucijai. O mano tikslas nuskusti tas 9 minutes nuo šių metų rezultato. Triatlone važiavau miesto dviračiu, tad dabar dedu viltis į plentinį dviratuką ir bėgimą. Nors plaukime pasistūmėjau ir jau nuplaukiu krauliu 1,5 km, bet brasu vis dar greičiau.

2. Trail’as. Save laikiau plento zulintoja. Didžioji dalis mano bėgimo maršrutų nuobodūs ir asfaltuoti. Po paskutinio trail etapo Nemenčinėje nebesuprantu, už ką tą miesto grindinį taip mėgau. Šuoliuot miško takeliais ir ristis nuo kalnų yra žymiai smagiau.

3. Fakfestas. Kiborgo bičiulis atvaževęs į Opener’į, antrą, o gal net tą pačią dieną, išvyko po apylinkes pasidaryti, tiksliau išvyko į tokį miestelį pavadinimu Hel 🙂 Principas toks – važiuoji, kur reikia, lyg ir nori ten būti, bet atvažiavęs sakai “ai, ate, varau kitur“. Man kažką panašaus su maratonu norisi padaryt. Tik ne maratonui, bet pasiruošimo programai. Nesiruošiu. Jokių tris po 32 km, jokių tempo. Regresuoju? Noriu ne prabėgt maratone, o sudalyvaut jame. Geriausiai, kad jis būtų dar nebėgtam mieste. Gal Vienoj… Gal Pasvaly…

4. Eurovaistinės bėgimo taurė. Tikiuosi vyks ir 2015-aisiais? Kiborgas planuoja ten varžytis su kolega. Dėl to labai laukiu pirmo etapo! Asmeniškai didelės motyvacijos būtinai visuose etapuose bėgti neturiu.

Pasiekimai.

Be traumų. Kol kas vis dar pavyksta nesusitraumuoti. Tempimo pratimus darau jei nepamirštu, o dažnai pamirštu. Į bėgimo motoriką nebekreipiu dėmesio. Kūno svoris nebėgūnokiškas visai. Bėgimo bateliai minimalistiniai. Gal tai bus paskutiniai betraumiai metai, bet sezoną be traumų laikau pasiekimu numeris vienas.

Bėgikai.lt vyksta toks iššūkis -per 2014 metus reikia nubėgti 2014 km. Šiandien liko nubėgti 62 km. Man pavyks 🙂

200 km per dieną, 700+ per savaitę dviračiu. Šiuo labai džiaugiuos ir didžiuojuos. Pavariau, kitaip nepasakysiu.

Pasiekimas ir tai, kad vis dar rašom blogą. O dar kiečiau, kad kažkas skaito! Ne kažkas, o Jūs. Ačiū! Turėjom garbės šiemet parašyti į Vilniaus maratonui skirtą laikraštį. Pingvinų biblioteka dar labiau priartino bėgikus.

PB visų distancijų pavyko.

2014

Nepasiekimai.

Nestartavom Panevėžyje. Et. Parašėm laišką Lietuvos triatlono federacijai ir sulaukėm reakcijos!

Cosmopolitan ir Adidas iššūkis Endomondo. Per mėnesį iki Vilniaus maratono reikėjo nubėgti kuo daugiau kilometrų. Buvo įdomu ar sugebėčiau nubėgti daugiau nei gegužę buvau nubėgus t.y. 300 km. Iššūkio nelaimėjau, surinkau 273 km. Nepasiekimas.

Tikriausiai labai gerai gyvenu. Pastaraisiais metais vis galvoju, kad jau šie buvo geriausi, sunku net įsivaizduoti, kad ateinantys gali būti geresni. Yra žmonių, kurie vis grįžta į studentavimo laikus ar paauglystę. Aš galiu pasakyti, kad i’m having the time of my life 🙂

Su šventėm visus!
Free your mind and the rest will follow.

Ateiviams

19 gruodžio, 2014 § 2 Komentaras

Šiemet Niujorko maratonas sumušė visus rekordus ir dalyvių skaičiumi tapo didžiausiu maratonu pasaulyje – startavo 50 869 ir tik 305 nepasiekė finišo. O, rodos blogesnių oro sąlygų negalėjo būti. Diena buvo žvarbi, nei asmeninių, nei trasos rekordų nežadanti. Vėjo gūsiai kiaurai košė visus mano rūbų sluoksnius.

Į Niujorką vykau tik su rankiniu bagažu. Ketinau pirkti hidrokostiumą triatlonui ir bėgimo batelius, kuriuos tiesiog avėčiau senuosius išmetus. Ir apsirengiau rūbais “ant išmetimo“. Juk ne į pasimatymą važiavau, nors jaučiausi būtent taip. Sunku pasakyti, kada mūsų pažintis prasidėjo. Atrodo girdėjau apie Niujorką iš visų, bet pati jo niekada nemačiau. Važiavau į Niujorką, kaip žmonės važiuoja gyvūnijos į Berlyno zoologijos sodą, ar į kačių parodą Megoje. Niujorkas man vaizdavosi civilizacijos centru. Jei į Žemę atskirtų ateiviai, siųsčiau juos Niujorkan, kad pamatytų, kaip mes čia įsikūrėme. Ką jau ir bekalbėti, mano provincialios akys tyrinėjo knygas skaitančius benamius, skaičiavo žiurkes metro, dairėsi ant stogo auginamų pomidorų, plėtėsi, atrodo filmuose regėtų ir iš knygų pažįstamų vaizdinių realybėje. Ne vien tik Niujorko patirti važiavau, ši kelionė man buvo suaugystės čekpointas – galiu užsidirbti kelionei, susikurti sau tokią galimybę, galų gale susiorientuoti, atlaikyti iššūkius ir visa tai ne siekiant išlikti, bet taip tvirtai – aš pasaulio pilietė, atvariau patūsint į NYC baby!!!

Va tokia, triumfuojanti, naujais sportbačiais strapaliojau Brukline, aštuntoje mylioje. Laukiau, kol praskries pirmosios moterys ir vyrai. Išvakarėse gavau greičiausios amerikietės autografą, tai dar labiau sirgau ir už Desi. O labiausiai kaifavau nuo palaikymo atmosferos. Po to, kai prabėgo greitieji, vykau prie posūkio į centrinį parką. Tas posūkis yra visų bėgikų palaima, griaudėja sirgaliai, o pabaiga jau visai čia pat. Praėjau apsaugos punktą ir nustebau, kad palaikančiųjų buvo visai nedaug. Svarsčiau, gal sirgaliai vengė finišo vietų prisimindami Bostono maratono įvykius. Nors juokavau, kad dar nepraėjo 4 val. nuo starto, dar nesprogdins, vis tik blėso ir mano drąsa. Staiga pasileido bėgikų banda ir aš visa buvau su jais. Atidaviau balso stygas, ašarų ir delnų paviršius. Prie manęs prisijungė keli savanoriai ir mes jau galingai riaumojom “you got this“ “you are almost there!“. Kai pamatai, kad krypuojančio kūno žmogystoje vėl nubunda bėgikas ir ima bėgti tuos likusius kelis šimtus metrų, tai euforija apima, liejasi emocijos, tušas ir snarglys. Varšuvos maratone iš trijų bandantis išlipti maratonininkas gauna žymiai daugiau dėmesio. Čia tokių beišlipančių minia. Beje, visa ta minia kitą dieną bus garbingai išspausdinti New York Times. Nesvarbu kokiu greičiu bėgo, visi finišavusieji yra didvyriai, rašys dienraštis.

Po kelių valandų miestas atrodė, kaip po pingvinų invazijos. Mėlynais apsiaustais, kas atbulom, kas prilaikomi artimųjų, pingvinai krypavo link metro ir tupdė savo kaulėtąsias kur tik buvo galima įsprausti. Abejingų buvo, bet dėmesį atkreipiau į tuos, kurie stabdė tuos pingvinus, rodė liuksą, spaudė ranką, vadino šaunuoliais ir sveikino. Ir, jei ateiviai dabar skaitot, Jums vertėtų atskristi būtent lapkričio pradžioje, nes tada pamatytumėt ir gražiausią žmonijos pusę.

Desiree Linden 2:28:11. Senukų draugė 3:52. 🙂

DSC_0384

Kultūristas

12 gruodžio, 2014 § Parašykite komentarą

Kol atseit kaupuosi labai svarbiam ir lyriškam įrašui apie Niujorką, Kiborgo ir jau drįstų sakyti mano, draugas kulturistas.wordpress.lt pyškina įrašus vieną po kito. Nudžiugau dėl atsinaujinusio blogo ir užsispyrimo sportuoti vien dėl to, kad mintyse jau seniai matuoju bėgimo batelius visai kultūristų šeimynai. Matau kaip bėgsim LR į Aukšpelkę, dalinsimės įspūdžiais po VM15 ir eisim picos po KM16… Net tada, kai mielas-artimas tvirtina, kad bėgimas ne jam, kažkokia sektantė-agitatorė-aš galvoju, kaip jam tą bėgimo gėrį parodyt.

 Ar jums taip būna? Turite idėjų? 🙂

Bronės užrašai

17 spalio, 2014 § Komentarų: 1

Lietuvoje yra tokių bėgimų, kuriuose vyrai ir moterys bėga skirtingas distancijas.

old-lady
Naujametinio bėgimo ir sportinio ėjimo Kėdainių taurė, Vilainiuose. Vyrai bėga 10 km, moterys – 5 km.
Gintarinė jūrmylė, Smiltynė. Vyrai bėga 6 mylias, moterys – 3 mylias.
Bėgimas G.Paulioniui atminti, Dreverna. Vyrai – 6,2 km, moterys – 3,1 km.
Bėgimas „Vaškai – Velniakalnis – Vaškai“. Vyrai – 12 km, moterys – 6 km.
Bėgimas HBH „Juozo alus“ bravoras, Žibininkai. Vyrai – 7,4 km, moterys – 3,8 km.

Lietuvos respublikos lygių galimybių įstatymas. MOTERŲ IR VYRŲ LYGIŲ TEISIŲ PAŽEIDIMAS7(1) straipsnis:
Prekių pardavėjo, gamintojo ar paslaugų teikėjo veiksmai pripažįstami pažeidžiantys moterų ir vyrų lygias teises, jeigu dėl asmens lyties:

1) taikomos skirtingos apmokėjimo sąlygos ar garantijos už tokias pačias ir tokios pačios vertės prekes, paslaugas bei gaminius ar nustatomos skirtingos prekių ir paslaugų pasirinkimo galimybės;
2) informuojant apie gaminius, prekes ir paslaugas arba reklamuojant jas, formuojamos visuomenės nuostatos, kad viena lytis pranašesnė už kitą, taip pat vartotojai diskriminuojami dėl jų lyties;

Formaliai žiūrint pažeidžiami abu punktai. Maža to, registracijos mokestis daugumoje išvardintų bėgimų yra toks pats kaip ir ilgesnės distancijos. Moki tą patį, gauni mažiau, dar esi diskriminuojamas ir freiminamas kaip nepranašus. Žmogau!

Galiu tik spėti, jog taip jau istoriškai susiklostė – organizatoriai prisitaikė prie tuometinių poreikių, moterims pasiūlydami trumpesnius atstumus. Trupesnę distanciją bėgančių būdavo daugiau, tad ir pasivaržyt smagiau.

Taip ir įsivaizduoju. Vilainių soduose vietiniai susibūrė, bėgimą susiorganizavo, kaimyną pakvietė. Kaimyno žmona Bronė neišleido. Bronei bėgti pasiūlė. Bronė sako tiek nebėgsianti, kur jau čia. Tai sumažino per pus, va žiūrėk ir dar viena kaimynė prisijungė. Kas žinojo, kad šis bėgimas tūkstantmetį peržengs, Nepriklausomybę matys, į Lietuvos bėgimo traurės etapą bus vainikuotas, žmonės iš visos Lietuvos atvažiuos ir organizatorius girs; o ir moterų pritrauks, gal net tokių, kurios piktinsis ir protestuos sau tyliai risnodamos.
Šiemet 36-tą kartą iš eilės Kėdainių pašonėj šis bėgimas vyko. Tiesa, per tiek laiko nuostatai kito – 2010 m. 10 km bėgo ir moterys, nuo 2011 m. 5 km bėgo vaikai ir moterys, o 10 km tik vyrai. Nuo diplomo ir suvenyro priėjo prie rimtesnių, kartais ir piniginių prizų, trasas perbraižė, atstumus keitė (4,5 km – 5km). Viename iš rezultatų protokolų Sada Bukšnienė bėgo 10 km, su vyrais. Prierašas sklaustukuose – be konkurencijos. Į prizines vietas nepretendavo, bet pozicija aiški.

Pavasarį pirmą kartą vykusio bėgimo Bezdonyse “Miško trasa“ organizatoriai gerą pavyzdį parodė, sutiko leisti ir moterims įveikti 20 km, vietoj 10 km. Ilgesnę distanciją įveikė 27 moterys.

Gilesnes tradicijas turi “Gintarinė jūrmylė“, šiais metais 14-tą kartą organizuota. Tokias gilias, kad net iš jūros dugno akmenį ištraukė, ant to akmens abiejų distancijų nugalėtojų pavardes išgraviravo. Negi dabar šlifuosi, antkapį tradicijoms darysi? O va Bėgikai.lt forumiečiai dalinasi įspūdžiais, tokia koncepcija jiems patiko. Sako “paleistos“ moterys pasiveja vyrus ir praleka it torpedos.

Bėgimas „Vaškai – Velniakalnis – Vaškai“ vyko tik 4-tą kartą Laimutei Balčiūnaitei, kilusiai iš Vaškų, atminti. Ir vistiek, vyrai ir moterys bėga skirtingas distancijas. Būtų mano valia, Laimutės garbei skirtą distanciją bėgtų visi. Laimei, turim didelį bėgimo varžybų pasirinkimą. Kiekvienas gali savo tradiciją, koncepciją pasirinkti.

Pasvalio maratonas: Moterims amžiaus grupių nėra. Grupė – MOT_M – apdovanojamos visos prabėgusios maratoną. 🙂

Yra dar tokių, kur tik moterys bėga – Avon bėgimas, Nike she runs. Pati nedalyvavau, kiek žinau nei vienas vyras nesiskundė. Gal dar už pusamžio ir Gillette bėgimas ar Nike he runs savo nišą atras? 🙂

Nenori, nebėk – sako Bornė (bendrinis vardas, nieko asmeniško).

Spragt, ir miške

29 rugsėjo, 2014 § 12 Komentaras

Susan Sontag aiškiai turėjo ką kitą galvoja sakydama, kad komfortas izoliuoja. Neabejoju platesnis ir gilesnis jos įsivaizdavimas nei šis:

Į troleibusą įlipa suvargėlis, dvokiantis acetonu. Gal jo ir negėrė, bet ta etilo-sysiu mikstūra permirkusi žmogysta smirdi kaip pigus nagų lako valiklis. Sėdžiu per daug nejudėdama ir sumoju, kad nebekvėpuoju. Ir ką? Trauktis? Idealiame pasaulyje viskas kvepia jazminais ir senomis knygomis. Ir štai nosibrokšas koks tai ištinka. Prašom – civilizacija, socializacija, reinkarnacija visa savo dvokiančia puse panosiai. Realybė kvepia visaip. Ne, nebegaliu. Suvimdo gurkšnis tvaiko ir traukiuosi durų link. Ne komfortas tikrai.
Pažįstu žmonių, kurie dėl šios priežasties augina nesinaudojimu viešuoju transportu stažą, vairuoja savo automobilį ir uosto Wunder-Baum’ų kakofoniją.
Galvoju, kad mane kažkas panašaus ištiko. Tik ne su kvapais.

Iš mano namų buvo trys išėjimai bėgimui. Vienas link centro, antras link Panemunės, trečias į viršų – Fredą. Tiesa, trečiąjį pasiekti reikėjo kirsti geležinkelį, laiptukai link jo, laiptukai į kalną už jo. Reikėjo, nes su RailBaltic projektu tą perėją uždarė aklinai. Lieka du pasirinkimai. Iš tikrųjų lieka vienas, nes kelias į Panemunę yra be saugaus kelkraščio, o ir rytais jis būna nusėtas atuomobilių kamščių. Bėgau šiandien ryte tuo vieninteliu keliu ir stengiausi nestabdyti kvėpavimo. Šešių juostų tiltas dūzgė – mašinos slinko viena po kitos nespėdamos sklaidyti išmetamųjų duju. Kvėpuoju pilnai, visą CO ir šviną ventiliuodama kaip gaivų pievų rūką. Neturiu, kur dingti – taikausi, dar kitais žodžiai sakant –  “bullshit talk just to keep me goin’ “. 

Kaip atsidurti bėgimo aplinkoj, nesusiduriant su TA aplinka. Izoliuotis? Teleportuotis? Lengviausia net nebėgti. Ir my god, esu taip padarius ne vieną kartą. Jei ryte noriu nubėgti 6 km, tai iš jų 4 km užima taikymosi bėgti rytmečio apkrautais miesto keliais. Dėl 5 km neapsimoka net kojos iš namų kelti, o 10+ km susukti jau reikia kitos motyvacijos ir šiek tiek daugiau laiko.

Amerikėj žmonės keliasi 4 ryto ir važiuoja iš miesto valandas, tam, kad pabėgioti ir teisės skųstis aš neturiu.

Kiek km nubėgate Jūs, kad pabėgioti?

Nekakofonija:

Tour de ŠNŠ

9 rugsėjo, 2014 § Parašykite komentarą

Šventoji-Nida-Šventoji.

Jei dirbate kontoroje, kurioje daromi savaitiniai susirinkimai. Jei bosas juos užbaigia klausimu, kiek km nubėgote. Laikas susimąstyti. Gal bandote nebesikuklinti ir padauginote su pagyrūniškumu, kaip aš? O gal trūksta įvairovės? Tai kiek šį savaitgalį numynėte?

– Du šimtus.

Panašaus kalibro atstumą įveikiau maršrutu Baltieji Lakajai – Šiauliai šią vasarą. Kiborgo kūnas dušimtinius čekius grynina jau nuo senovės. O iššūkio iniciatoriai, vėliau tituluoti apačioje pateiktomis pravardėmis, du šimtus kilometrų bandė pirmą kartą.

Tour de ŠNŠ prasidėjo ankstų rytą jaukioje Šventosios viloje, kur reziduoja gerieji žmonės, palaikantys kaloriškai ir dvasiškai keliaujantys kartu, bei šuo Dakas. Pastarojo egzistencijai koją galėjo pakišti jo meilus būdas. Mat išvakarėse Kiborgas audė mintį jį pasiimti kartu į kelionę. Dar išvakarėse vyko ir dviračių pakavimas į gausiai talpų opelį. Tada išpakavimas ir montavimas, testavimas ir galų gale kelionės planavimas.

Išmynėm kurortiniu dviračių taku, su mintimi mėgautis kiekviena akimirka ir lenkti visus kelyje. Jaunieji peletono entuziastai, su komanda “pramynimas!“ pasivijo visus bandžiusius sutrukdyti mūsų tikslui. Dabar suprantu, kad dviračių sporte vienas – ne karys. Jei gerai atsisėdi ant rato (t.y. priartėji priekyje važiuojančio labai nesaugiu atstumu) minti tampa lengviau. Dviračių takas miško proskynoje taip pat turi savo privalumų. Užstoja vėją, nereikia jaudintis dėl lenkiančių fūrų. Tiesa, keletą medžių gali pasitaikyt ne pakeliui. Jų daugėja kelionės pabaigoje. Dažnai tenka naudoti skambutį, kaip įspėjamąjį signalą pėstiesiems. Temstant visai saugu išsijungti visas dviračio lempičkes ir patirti VVV (Vienybė su visu Vieniu). Buvo ir susidūrimų su gyvūnija. Man palei akis suplazdėjo šikšnosparnis. Kažkas sakė, kad matė briedį. O čia pagavom lapę.

Stojom skanauti Klaipėdos kebabų, aplankėm delfinariumo tualetus, darėm lenktynes Nidos oro uoste, kilom į Parnidžio kopą, maudėmės jūroj. Buvo dainų, buvo dviračio gedimas (kaip vėliau paaiškėjo lūžęs stipinas), buvo dviračių pasikeitimai (bandėm plentinį wub wub wub!), buvo saldus sugrįžimas namo ir naminiai burgeriai.

Praeitais metais darėm Ultra LR Papė – Liepoja, šiais – važiavom tour de ŠNŠ, kitais metais plauksim per Kuršių marias (?!). Ironman iš kito galo, per tris metus, nes dievaži, kaip žmogus viską vienu ypu įveikia – neįsivaizduoju.

Tour de ŠNŠ dalyviai:

Miesto tankutis arba Polkadotas
Feltkebabas, dar žinomas kaip StokŠlakbaumas
Mechanikas pavarde – PelaiNuoGrūdų
Komandos traumatologė

DSC_0181

DSC_0182

DSC_0183
DSC_0214
DSC_0221
DSC_0236

“When I was a kid I used to pray every night for a new bicycle. Then I realised that the Lord doesn’t work that way so I stole one and asked Him to forgive me.“
Emo Philips.

Jaučiuosi apdovanota draugais. Ačiū, kad esate ir savo būvimą išreiškiate bėgimu, minimu, plaukimu ir alumi. Iki kitų nuotykių!

Nestartavom

30 rugpjūčio, 2014 § Parašykite komentarą

Kiborgas rado varžybėles, pavadinimu bėk ir važiuok. Principas paprastas. 8,5 km, t.y. penkis ratus reikia įveikti komandai iš dviejų dalyvių bėgant ir važiuojant, bei apsikeičiant kada tik panorėjus. Nuskambėjo intriguojančiai, padžiūgavom, kad galėsim būt komandoje kartu  ir užsiregistravome. Tokia rungtis turėjo būti gerb.V.Urbono organizuojamo triatlono Panevėžyje užsklanda. Kadangi pusei triatlono dar nesu pasiruošusi, nekantravau pamatyti ir trisportininkų startą. Kiborgas gydosi traumą, tad buvom pasiilgę varžybų.

Toliau. Pasidarėm treniruotę, sutarėm strategiją, susišaudėm automobilį, atsikėlėm 6 ryto, susiruošėm, atvykom į starto vietą.

Rytas buvo žvarbokas. Sulaukę 8:30, atsimėmėm čipus, apibėgom apžvalginį ratą ir prisiglaudėm netoliese esančiam čiliake. A, taip, dar pabendravom su merginom organizatorių palapinėj. Pajuokavom, kad neregistruotų naujų komandų į S (šeimos) grupę, nes nenorim likti paskutiniai. Iš anksto buvo užsiregistravusios dar trys komandos.

And then the things went wrong. 9 val. turėjo būt jaunesnių grupės startas. Jis neįvyko. Kiborgas nuėjo aiškintis, kada startuosim mes, nes nugirdom kalbų, kad mūsų startas taip pat vėluos. Organizatoriai buvo pasimetę. Galutinį žodį turėjo tarti Gerb. V. Urbonas.  Buvo nuspręsta 10 val. paleisti mažesnius ir po to mus. Pro čiliako langą matėm trasos starto vietą, anksti dar buvo trypčioti. Sutarėm, kad kai startuos mažieji, eisim ir mes. Artėjo 10 val., starto vietoje vienas kitas žmogelis šmirinėjo be entuziazmo. Startu nekvepia. Prieš 10 val. nuskuodėm į trasos link ir savo nuostabai pamatėm pirmą ratą bebaigiančius dalyvius. Tylu ramu. G.V.U. bando sužadinti panevėžiečius palaikymui. Pirmieji pasirodė Pimpučiai. Aš plot, – Pimputi varyk! – šaukiu. Ir staiga išnyra robinzoniados komanda man pažįstama iš Lampetrono.

And then shit hit the fan. Jų čia neturi būti. Jie mūsų grupėj! Einu aiškintis, bet panašu, kad startas duotas visiem kartu ir net nesulaukus 10 val. Vienas atstovas siuntė pas kitą, kitas pas trečią, kol galų gale paaiškėja, kad G.V.U. tiesiog taip spontaniškai nusprendė.

Atsiėmėm registracijos mokestį, sukrovėm čipus ant tvoros ir važiavom namo.

Ko pasimokėm?

Pozityvumo. Gal Dievulis norėjo apsaugot Kiborgą nuo pakartotinos traumos?

Būti starto vietoje anksti. Nesvarbu, kad šalta, nesvarbu, kad šilta užuovėja vilioja prieglobsčiu, net jei starto linija pro langus matosi.

Nesitikėti profesionalumo iš profesionalų? Nežinau. Kartu liko. Pikta ir apmaudu. Parašėm laišką triatlono federacijai cc G.V.U. Gal sureaguos..

Reabilitavomės žiūrėdami Gediminą Grinių UltraTrail du MontBlanc®. Sveikinam su įspūdingu pasiekimu. Velniškai stipriai!

RTFM

14 rugpjūčio, 2014 § Komentarų: 1

Kai bijau dar kartą susimauti, kai gana pyragų, kurių skonį apibūdina kaip “išieškotą“, nusprendžiu – šį kart viską darysiu teisingai. Imuosi vadovautis instrukcijomis. Ir tikrai, kam išradinėti dviratį? Reikia daryti viską, kaip ant pakelio. O šitam instrukcijų pasaulyje jų tikrai galima rasti. Blogiausiu atveju pasirašau instrukciją pati – nestartuoti per greitai, pasitikrinti ar teisingai užsirišau batus, nueiti į tualetą, padaryti lengvą apšilimą ir t.t. Belieka elgtis kaip gerutei vartotojai – RTFM.  Viskas apgalvota iš anksto, galvoti nebereikia.

Man labai patinka žiūrėti, kaip vyrai ruošia pietūs. Ypač tie, kurie iškepa bulvinį blyną perpjauna skersai ir bando prigrūsti ten faršo – nes o kaip kitaip žemaičių blynuose mėsa atsiduria? Arba tie, kurie nupila aliejaus perteklių bulvėse pro keptuvės dangčio plyšį. Dar žinau, kad vyrai išrado būdą mesti koldūnus į puodą su verdančiu vandeniu, kad neapsitaškytų. Reikia atsistoti virtuvės gale ir mėtyti koldūnus iš ten, surinkti nepataikytus, kartoti procedūrą kol bus visi pataikyti. Vyrams irgi gal patinka klausyt, kaip mergina bando sutaisyt nebeužsidarantį automobilio langą ar pasitrumpina stalo kojas fiskars peiliu, skirtu pomidorams? Sako, jiems juokinga.

Buvo geliukų darymosi manija mane apėmus. Vieną net aprašiau. Kitas liko kažkur šablonuose. Net tokią uber fainočišką tubelę nusipirkau.

2014-05-31 09.08.30

Čia medus, citrina, druskės žiupsnis ir tirpi kava.

Ir tada blogietis, kolega, kreatyvas Dainius atsiuntė susirašinėjimą su Venckūnu. Paėmė viršų autoritetai. KM14 prabėgau su gliukozės ir fruktozės gėrimukais. Dainiaus leidimu dalinuosiu originaliu tekstu. Tikiuosi pravers. VM14 juk netoliese 😉

Klausia Dainius: Tomai. Ar gali išduoti paslaptį, kaip reikia pasidaryti tą gliukozės-fruktozės gėrimą, apie kurį kalbėjom. Koks sudedamųjų dalių santykis? Ar galima į jį įsidėti, pvz, medaus? Kas kiek laiko gerti?

Tomas: Dainiau. Dėl gliukozės + fruktozės tirpalo: 2/3 gliukozės miltelių ir 1/3 fruktozės miltelių. Pirk “Maximoje“. Per valandą žmogus gali pasisavinti iki 80-90g angliavandenių mišinio tokiu pavidalu (ir tik apie 50-60 g gliukozės bei 20-30 g fruktozės, jei naudoja atskirai), todėl mišinys yra privalumas bėgant maratoną. Tai yra geriau nei medus, nes meduje yra kitoks santykis šitų paprastųjų angliavandenių (monosacharidų), ir dar yra kitokių dalykų, kurie gal ir geri, bet gali sulėtinti angliavandenių išėjimą iš skrandžio, gali dirginti (“apsunkinti“) skrandį, nes medų reikia virškinti. Taigi apskaičiuok, kas kiek laiko gersi trasoje, ir skaičiuok tuos 80-90 gramų angliavandenių per valandą nuo pirmo gėrimo jų suvartojimo laiko (po 5-6km nuo starto?). Tirpalas neturi būti labai koncentruotas – maksimali koncentracija – apie 10 proc. (pvz., 200 g gliukozės, 100 g fruktozės 3000 arba 4000 ml švaraus (is čiaupo) vandens, kas bus 10 arba 7,5 proc. angliavandenių koncebtracija). Galima ir dar mažesnė koncentracija nei 7 proc., bet taip daroma labai karštu oru, kai daug vandens išgerti nėra blogai. Kaune karšta lyg nebus. Dar gali, bet neprivaloma, įsidėti į ta tirpalą šiek tiek paprastos valgomosios druskos. “Šiek tiek“ — žiupsnelį arba šaukštelį, arba valgomąjį šaukštą į 3 litrus, ne daugiau. Gali įsispausti ir citrinos sulčių, jei tau nedirgina virškinimo sistemos, gali ir to medaus truputį įsidėti, jei jis tau patinka. Tik viską, ką dedį, gerai ištirpink, ir nesidaryk anksčiau kaip likus dienai iki starto (paskui susipilstyk į patogius buteliukus ir laikyk šaldytuve iki sekmadienio ryto) !
Geriausia būtų gerti po 300-500 ml (jei gerti bėgdamas moki, esi bandęs ir tai nesukelia problemų), bet taip gali nesigauti, tai iš anksto susiplanuok, kur paimsi ar kas paduos tau tavo gėrimus. Nebūtina išgerti visko, ką pasigamini – tegul gaunasi pagal situaciją, bet tokius tirpalus gerti reikia ne troškuliui malšinti, o tam, kad “nenumirtum“ distacijos antroje pusėje, todėl geriau pradėti juos vartoti nuo maždaug 5-o distancijos kilometro, ir gerti kas maždau 5km ar pusvalandį.

P.s. gliukozę ir fruktozę galima nusipirkti prekybcentry panašioj kaip ši pakuotėj.

skaneja-fruktoze-500g

Jei pažeidžiau dar kokių nors teisių, nubauskite mane.

Sprendimai

14 rugpjūčio, 2014 § Parašykite komentarą

Risnojau gimtadieninį LR niekaip negalėdama aplenkti dzūkiškų uodų ir prisiekiau, kad bėgti 55 km man dar per anksti. Dabar antrame darbo monitoriuje kabo bėgimo aplink Asveją nuostatai. Še man ir nuoseklumo pamoka. Sprendimas priimtas prieš mėnesį – nebėgsiu.  Puikiai prisimenu, kaip protas buvo atleistas iš pareigų. Slave becomes a master! MASTER! Tyliai vablenau sau viename iš Druskininkų parkų. Jau judėjau greičiu, kokiu judėjau, stojau tada, kada stojau. Prieš mano norą, valią, kūnas vilko mane viešbučio link. Fizinės formos patikrinimas Asvejai davė vertingų rezultatų – nebėgsiu. Bet štai skaičiuoju kilometrus nuo Pabradės iki Dubingių. Trumpinu pasiūlytą maršrutą tampydama kursorių miško proskynom. Visai įmanoma spėti iki starto dviračiu..

Yra klaidinga manyti, kad sunkiuose sprendimuose vistik vienas pasirinkimas yra geresnis už kitą, tik aš esu per klvaila suprasti kuris. Todėl, atrodo, kad verta rinktis mažiau rizikingą variantą. Sunkūs sprendimai yra sunkūs, dėl to, kad nėra aiškaus geriausio varianto. Visi variantai yra geri arba blogi skirtingai.  Nėra teisingo varianto? Čia prasideda kūryba, sako filosofė Ruth Chang.

“In a space of hard choices we can create the distingtive people that we are.“

Dabar skaitau Aisčio paskolintą Zen Kompasą. Pagrindinės tiesos taip sunkiai skaitosi. Skaitau sakinį apie tai, ką žinau, ir kone puse puslapio nurašau – šitą žinau, kas toliau, kas naujau, kas įdomiau? Ir tada pramušė. Dzenbudistas vienuolis į klausimą, kas sukūrė vaivorykštę, atsako „aš“. Kiekvienas vaivorykštę mato savo akimis, kiekvienas mato kitokią, iš kito kampo, patiria ją skirtingai. Kai manęs nebus, nebus ir vaivorykštės. Spalvų spektras atsiranda, kai šviesos spindulys kerta vandens lašelius, bet niekas nepabus manyje ir nepamatys, kaip ta vaivorykštė man iš tikrųjų atrodo.

Aš mėgstu driftinti. T.y. leisti pasauliui nuspręsti už mane. Retai, kada metu monetą, remiuosi ne tokiais akivaizdžiais atsakomybės nusimetimo būdais. Kad ir su Asveja dabar. Parašiau facebook‘e dėl kelionės iš Kauno. Jei atsiras, kas paveš – dalyvausiu. Jei ne, tai ne. Tiesą sakant, atvykimas net nėra kliūtis – galima važiuoti traukiniu, dviračiu, išsinuomoti ar pasiskolinti automobilį. Vis gi jei ir atsiras, kas pavežtų, nebūtinai važiuočiau. Logiškai palengvinu sau sprendimą važiuoti. Vaivorykštiškai – nu nea.

Yra sugalvota įvairių sprendimų priėmimo metodų. Vienas toks – kelių minučių būdas. Intuityvus atsakymas iš tikrųjų yra aiškus iškart dilemai iškilus, nepraėjus kelioms minutėms. Visi išvedžiojimai yra laiko gaišimas. Arba kitas, pozityvizmu paremtas, žinomas kaip “yes man“. Į visus klausimus reikia atsakyti teigimai. Kodėl gi ne? Į viską TAIP. Su pasekmėm susitvarkysim vėliau. Sprendimų priėmimo guru siūlo kitą įdomų būdą. Sako įsivaizduok save po 10 metų. Ar tada gailėsiesi, kad priėmei vienokį ar kitokį sprendimą? Štai ir atsakymas. Ar aš gailėčiausi, kad nepasinaudojau proga prabėgti pamatyti gyvai Niujorko maratoną 2014? Tikriausiai taip. Ne taip paprastai, bet bilietus jau turiu. NYC, here I come!

– Į sunkius sprendimus reiktų pažiūrėti, kaip į galimybę kurti.

– Čia tavo filosofė kapsto paviršutiniškai – sakytų dzenbudistas. Arba ne. Jis su viskuo sutiktų. „Ir tai gali būti tiesa“ linksėtų.

O aš džiaugčiausi, kad mano gyvenimas pilnas sunkių sprendimų, o ne keiksnočiau save, kad nesugebu apsispręsti.

Debesų spardymo technika

18 liepos, 2014 § Parašykite komentarą

Čia vėl ir vėl savęs klausiu – kuo skiriasi mėgėjas nuo profesionalo. Vėl imu tinklinį. Judesį mėgstantys žmonės vasarom pamušinėja kamuolį pleže. Kiti rezervuoja aikšteles porą kartų per savaitę. Speciukų jie nedaro ir forma labai nesurūpina, kaip ir tie, kurie lanko krepšinio sales ir futbolo stadionus įmonių išnuomotus. Mėgėjai žaidžia. Aš taip pat. Bumbu sau, kad va jie tai speciukų nedaro! Ir aš nedarysiu. Aš tik noriu bėgti, ačiū.

Labai patiko, kaip A.Ramonas sudėliojo  keistą sakinį. Na, kiek galima nuobodžiai rinkti kilomentrus? Stiprinti stabilumą, jėgą ir mobilumą salėje įdomiau.

Žalia rūta. Gal tikrai?

Nusiaunu batą, lenkiu priekin nykštį. Duše bandau tą tūpimo pratimą – kelias linksta į vidų. Nieko nebus, reiks padirbėti.

– Fat girls, do you wanna be slim?

– YEAH!

– Fat girls, do you wanna exercise?

– YEAH!

– Fat girls, do you wanna start Monday?

– YEAH!

– Today is Monday!

– NEXT MONDAY!!!

Bėgu pas Agnę į sodą. Ne, paimti manęs nereikia. Ir taip, tikrai nenumirsiu per tokį karštį. Ir gailėtis manęs nereikia. Galėčiau pabėgioti po darbo, galvoju, ir paskui duotis nuvežama. Bet spirgu prabėgti nebėgtais keliukais link Lapių.

Tik pradėjus bėgti, suprantu, kad čia nebus parisnojimas “slabotkės“ užkampiais. Vienintelis pikantiškas vaizdas buvo manęs pačios lange, bandant suprasti, ar teisingai atmetinėju kojas atgal. Gal galite man pasakyti, kaip bėgti 6 min/km teisingai?

Tokiu tempu bėga debesų piemuo.

Tegu pirmadienis išaušta ir man!