Sprendimai

Risnojau gimtadieninį LR niekaip negalėdama aplenkti dzūkiškų uodų ir prisiekiau, kad bėgti 55 km man dar per anksti. Dabar antrame darbo monitoriuje kabo bėgimo aplink Asveją nuostatai. Še man ir nuoseklumo pamoka. Sprendimas priimtas prieš mėnesį – nebėgsiu.  Puikiai prisimenu, kaip protas buvo atleistas iš pareigų. Slave becomes a master! MASTER! Tyliai vablenau sau viename iš Druskininkų parkų. Jau judėjau greičiu, kokiu judėjau, stojau tada, kada stojau. Prieš mano norą, valią, kūnas vilko mane viešbučio link. Fizinės formos patikrinimas Asvejai davė vertingų rezultatų – nebėgsiu. Bet štai skaičiuoju kilometrus nuo Pabradės iki Dubingių. Trumpinu pasiūlytą maršrutą tampydama kursorių miško proskynom. Visai įmanoma spėti iki starto dviračiu..

Yra klaidinga manyti, kad sunkiuose sprendimuose vistik vienas pasirinkimas yra geresnis už kitą, tik aš esu per klvaila suprasti kuris. Todėl, atrodo, kad verta rinktis mažiau rizikingą variantą. Sunkūs sprendimai yra sunkūs, dėl to, kad nėra aiškaus geriausio varianto. Visi variantai yra geri arba blogi skirtingai.  Nėra teisingo varianto? Čia prasideda kūryba, sako filosofė Ruth Chang.

“In a space of hard choices we can create the distingtive people that we are.“

Dabar skaitau Aisčio paskolintą Zen Kompasą. Pagrindinės tiesos taip sunkiai skaitosi. Skaitau sakinį apie tai, ką žinau, ir kone puse puslapio nurašau – šitą žinau, kas toliau, kas naujau, kas įdomiau? Ir tada pramušė. Dzenbudistas vienuolis į klausimą, kas sukūrė vaivorykštę, atsako „aš“. Kiekvienas vaivorykštę mato savo akimis, kiekvienas mato kitokią, iš kito kampo, patiria ją skirtingai. Kai manęs nebus, nebus ir vaivorykštės. Spalvų spektras atsiranda, kai šviesos spindulys kerta vandens lašelius, bet niekas nepabus manyje ir nepamatys, kaip ta vaivorykštė man iš tikrųjų atrodo.

Aš mėgstu driftinti. T.y. leisti pasauliui nuspręsti už mane. Retai, kada metu monetą, remiuosi ne tokiais akivaizdžiais atsakomybės nusimetimo būdais. Kad ir su Asveja dabar. Parašiau facebook‘e dėl kelionės iš Kauno. Jei atsiras, kas paveš – dalyvausiu. Jei ne, tai ne. Tiesą sakant, atvykimas net nėra kliūtis – galima važiuoti traukiniu, dviračiu, išsinuomoti ar pasiskolinti automobilį. Vis gi jei ir atsiras, kas pavežtų, nebūtinai važiuočiau. Logiškai palengvinu sau sprendimą važiuoti. Vaivorykštiškai – nu nea.

Yra sugalvota įvairių sprendimų priėmimo metodų. Vienas toks – kelių minučių būdas. Intuityvus atsakymas iš tikrųjų yra aiškus iškart dilemai iškilus, nepraėjus kelioms minutėms. Visi išvedžiojimai yra laiko gaišimas. Arba kitas, pozityvizmu paremtas, žinomas kaip “yes man“. Į visus klausimus reikia atsakyti teigimai. Kodėl gi ne? Į viską TAIP. Su pasekmėm susitvarkysim vėliau. Sprendimų priėmimo guru siūlo kitą įdomų būdą. Sako įsivaizduok save po 10 metų. Ar tada gailėsiesi, kad priėmei vienokį ar kitokį sprendimą? Štai ir atsakymas. Ar aš gailėčiausi, kad nepasinaudojau proga prabėgti pamatyti gyvai Niujorko maratoną 2014? Tikriausiai taip. Ne taip paprastai, bet bilietus jau turiu. NYC, here I come!

– Į sunkius sprendimus reiktų pažiūrėti, kaip į galimybę kurti.

– Čia tavo filosofė kapsto paviršutiniškai – sakytų dzenbudistas. Arba ne. Jis su viskuo sutiktų. „Ir tai gali būti tiesa“ linksėtų.

O aš džiaugčiausi, kad mano gyvenimas pilnas sunkių sprendimų, o ne keiksnočiau save, kad nesugebu apsispręsti.