Antkaulio uždegimas #3 Magneto terapija

Nu ką. Liko 9 magneto terapijos seansai. Pojūčiai įdomūs, 20 min taip sėdi, kažkas tvinkčioja truputį kojoj ir plaukeliai pasistoja, kai įsijungia, o kai išsijungia nebenusileidžia :))

Bendrai koja atsigavus visai. Skausmo visai mažai, nors toj vietoj koks tai gumuliuks dar yra. Trečiadienį net porą km taip netikėtai nubėgau, tai bėgant neskaudėjo, po bėgimo truputį daugiau nei visad.

Savijauta tokia keista. Nebeprisimenu savęs bėgiojančio, pamiršau tą gėrį. Ir motyvacija sumažėjus pratimus namie daryt, kompresus dėtis. Varžybos nebesiplanuoja, PB nebekamuoja, planai nesikuria. Nors procedūras varau be praleidimų. Su pirma trauma ITB buvo paprasčiau, nes tada dar maratono nebuvau nubėgęs ir labai norėjau. O dabar jau esu ir nežinau ko taip pat labai noriu?

Galvoju, kad kai jau/jei jau grįšiu į bėgikus, tai stengsiuos taikyt žemiau savo optimalių galimybių ribos (nes vis išsikreipia įtampos link tas mano treniravimasis, ne atsipalaidavimo) ir speciukus reiks daryt. Geriausia tikrai būtų į kokias treniruotes eit.

 

Buvau Ramono paskaitoj VLN, tai jis sakė, kad paprasti daktarai bėgikams rekomenduoja tiesiog pailsėt. Ir tas gal visai logiška, nes ir šuo, kai koją susitraumuoja, jos nenaudoja ir trimis varinėja visur. Tai man ta metafora taip prilipo, kad kai darau pratimus kūno stiprinimo žvengiu, įsivaizduodamas save kaip traumuotą šunį, kuris stiprina visą kūną, nes tuoj vėl bėgios :). Nu kažkaip nesueina galai. Logiškai ir t.t. viską suprantu, bet giliau kažkur vis tiek trauma yra depresija. Čia kaip koks su ramentais ir gipsu ateitų į Panemunės šilą ar į kokį Ąžuolyną ir ant turniko prisitraukimus darytų. Nu komiškas vaizdas nors tu ką.

Priblėsus ugnelė Kiborgo akyse.