Perfekcionizmas bėgime

birželio 2, 2016 § 2 Komentaras


Prastai prastai. Ant tiek prastai, kad net susikeikt noris. Tą b..t pasakyt. Tokią labai sunkią knygą skaitau, kuri visai su bėgimu nesusijus ale kam daugiau papasakosi, ko prisiskaitei.

Knyga jau lyg pasirodė ir mūsų gimtąja kalba, vadinasi “Vidinis traumos pasaulis”, o jos autorius Donaldas Kalschedas. Ir čia ne apie bėgimo traumas Donaldas sumąstė rašyt, bet apie tas dvasines.

Daug ten visko pas jį, nors realiai viskas apie vieną sukasi. Čia taip profaniškai ir elementariai supaprastinta bus ir gal net nevisai teisingai, bet kaip aš supratau:

įvyksta dvasinė trauma –> vaiko gynybos mechanizmai sureaguoja tokiu būdu: tikrasis “aš” paslepiamas nuo pasaulio, vietoj jo vystosi netikras “aš” (ala inkapsuliacija, kad žiaurus pasaulis negalėtų paliesti daugiau trapaus vaiko) –> life goes on

So? Netikras “aš” dažniausiai ugdosi taip, kad būtų lb geras ir malonus kitiems, nes tokiu būdu iki minimumo sumažina tikimybę, kad viskas vėl pasikartos. Arba bent jau mano, kad sumažins. Ten dar tokia identifikacija su agresorium vyksta, vaikas išties patiki, kad jis blogas ir kažkuo stipriai nusikalto, dėl to ir agresiją gavo. Žodžiu, jis iš paskutinių stengiasi būti mielas/geras, kad tik pritaptų ir išliktų. Vystosi tokie dalykai kaip šizoidiškumas (užsidarymas savy, savo fantazijose, vidiniam pasaulyje), obsesinis kompulsinis reikalas (viskas itin tvarkingai, pedantiškai, kruopščiai, sustruktūruotai ir t.t. – irgi greičiausiai, kad neprikibtų niekas) ir perfekcionizmas (jei tobulai – tada nebus agresijos).

Baisumai prasideda tada, kai vaikas užauga. Bėda tame, kad tas skilimas, kuris įvyksta vaikystėje po traumuojančio įvykio, niekur nedingsta. Traumuot vaiko jau nieks netraumuoja (dažniausiai), aplinka pasikeitė, jis pats sustiprėjo, bet pats būdas gyventi lieka tas pats. Tikras “aš” paslėptas, netikras rodomas kitiems ir per jį sąveikaujama su aplinka. Ir čia įdomiausi dalykai yra tie, kad tas tikrasis “aš” gal jau visai ir norėtų išlįst (va, b..t, parašiau “išlyst” ir galvoju – taisyklingai čia ar ne, kurmi..), bet apsauginė struktūra, kuri jį saugo, nenori išleist. Dar baisiau, pati apsauginė struktūra ir toliau terorizuoja (vietoj agresoriaus), kad žmogus būtų perfekcionistiškas ir visoks koks geras, kad tik neužkliūtų. Žodžiu, išorėj teroro nebėra, vidus gal jau irgi norėtų pasirodyt (kaip iš kokio bunkerio išlįst, išlyst?), bet apsauginis sluoksnis nebeišleidžia, nes o vdrug vėl pasikartos traumuojanti patirtis.

Turi būti geras, tvarkingas, tobulas, tada viskas bus gerai.
Jokiu būdu neparodyk, kaip iš tikrųjų jauties ir ką iš tikrųjų galvoji, nes tapsi pažeidžiamas ir gali pražūti.

Su tobulybe yra toks reikalas, kad “tobulybei ribų nėra”. Vadinasi, tas tobulybės teroras yra begalinis. Jei niekada negaliu padaryti tobulai, tai visada patirsiu reikalavimus padaryti geriau.

Daugmaž taip. Ten pačioj knygoj, aišku, viskas daug išsamiau, rimčiau ir sudėtingiau, ir nukirpau daug vietų bei supaprastinau, bet daugmaž taip.

***

Prie ko bėgimas? Tokio tipo žmonės dažnai būna linkę į priklausomybę. Vien obsesinis-kompulsinis reikalas jau labai šalia priklausomybės. Disciplinuoji save, o paskui nutrūksti ir išsitaškai. Valgymo sutrikimai irgi arti čia. Bėgimas kaip veikla tokiam žmogui gali tapti užmaskuota priemone terorizuoti save. “Nubėgsi 10 km, būsi maladec”. Nubėgi. “Nu dabar 21 km, tada būsi maladec”. Nubėgi. Ir t.t., ir pan. Hatredo nukreipto į patį save įrankis, kuris socialiai gražiai atrodo ir nieks net neįtartų. Šalia pagal tą socialiai gražumą – darboholizmas. “Oi koks šaunus vyras, tiek daug dirba, taip stengiasi”. O kad tas vyras slapčia taip plaka save, tai px. Jo. Jei rimtesniais terminais, tai tas apsauginis sluoksnis užsiima sadistiniais reikalais, o vidinis aš norom nenorom išmoksta bent kažkiek mėgautis kančia (mazochizmas), kas iš principo irgi nesvetima bėgimui.

Ir kol kas pasimetęs esu, kaip tada prieiti prie sporto, prie bėgimo, kad tai būtų sveika? Kaip bėgti maratoną, kad tame nebūtų savęs plakimo, nuplakimo?

Disciplina gražiai žiūrisi iš šalies, bet turi daug šešėlinių reikalų. “Chaosas yra gyvybė, tvarka yra mirtis”. Disciplina gali išsekinti, surobotinti, nužmoginti, įkalinti, labai lengvai virsti žodžiu “privalai”. Čia kaip kokia savęs disciplinavimo kaina apie kurią sutartyje mažom raidytėm buvo parašyta.

Greičiausiai kaip čia viskas yra, tai, tas kuris nepatyrė didelės traumos, tai tas mano, kad yra tikęs. Tas, kuris patyrė, pradeda manyti, kad yra netikęs. (Gali vien dėl to taip manyti, kad taip ilgai slėpėsi po tuo apsauginiu netikru “aš”, kad nematė pasaulio amžių amžius). Ir tada pradeda žaisti visokius perfekcionizmo žaidimus – kuo labiau netikęs jaučiasi, tuo labiau turi įtikti/patikti ir to siekia per tobulą atlikimą. Pykčio vektorius į save nukreiptas. Wallmarko tas direktorius kalbėjo, kad futbolą sportavo ir ten visi keikias, vieni ant kitų šaukia ir va kokia bloga aura, o maratoną bėgant visi mieli, geri, va kokia gera aura. Tai gal dėl to, kad visi save plaka, ant savęs pyksta. Daugių daugiausiai atsiras koks vienas, kuris nuo vėjo pasislėps už tavę ir pabėgės kažkiek – tiek tik pykčio teišreikš.

Ir tada happy endas, kuris really pritemptas šioj vietoj, tai kad tas traumuotas, jis turi kažkaip prasibraut per tą išorės sluoksnį, išlįst (išlyst?) lauk ir pasirodyt, surizikuot. Su visais tais negražumais – pykčiais, nepasitenkinimais, netobulybėm, nenorais, nuovargiais – ir pasirodyt, ir pažiet, kas bus. Ir jei nieko lb blogo nebus, gal tada supras, kad to išorinio nebereikia reikalo, kad savęs taip plakt nebereikia, kad taip stengtis nebereikia. Xuj pariši taip sakant. Įsivaizduokit patys, 20-30 metų prabūni bunkery, pradedi galvot, kad esi visiškai netikęs ir tada lįsk į dienos šviesą ir pasitikėk savim ir aplinkiniais, kad pasaulis išties rankas ir apkabins. Sakys, wow koks tu mielas ir fainas, tik biški smirdi :).

Nu ir pievų prirašiau čia jums.

 

Advertisements

§ 2 Responses to Perfekcionizmas bėgime

  • aistis parašė:

    Atvarykit į Aji satsangus, pamatysit tuos visus AŠ. Čia Kaune kartais vyksta 🙂

  • Dram parašė:

    Aha, labai norėtųsi, kad būtų tas happy-end’as. Tikrai skamba kaip labai pritemptas. Gal ir ne toks baisus tas pasaulis, kaip bunkery sėdint atrodo, bet išskėstom rankom irgi niekas nepasitinka 🙂

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

What’s this?

You are currently reading Perfekcionizmas bėgime at pingvino kojos.

meta

%d bloggers like this: