Triatlono džiaugsmeliai

Šį savaitgalį debiutavau triatlono distancijoje. Po įrašo apie ultra džiaugsmus dar norėjau rašyti apie užklupusią mini depresiją, tikslų nebebuvimą ir kažką panašaus. Labiausiai norėjau pasidalinti klastinga liga, kuri buvo atkeliavusi ryte po ultros – koks tai herpesas neaiškus. Tipo, nuvarėm į McDonaldą sugriešyti kartą metuose, prisivalgysim netikros mėsos, galvojam. Nuryju vieną kąsnį, kitą ir velniškas skausmas ryjant, nušlubuoju iki wc pažiet į gerklę, o ten keletas baltų permatomų pūslelių ant gomurio. Paguglino SD, sako, kad herpesas nuo nuovargio kažkoks. Tai pailsėjau ir praėjo :). Bet tai įsivaizduojat 🙂 – herpesas nuo ultros. Neįtikėtina 🙂

Toliau buvau nuvėpęs toks. Susigalvojau mėnesį nebėgiot, poilsio kūnui duot. O veikt kažkaip nėra ką po darbų grįžus. Tai jau po savaitės poilsio kažkoks neramus ir išbėgau  vieną karštą rytą. Baisiai sukaitau, išprakaitavau gausiai grįžęs, bet gera buvo.

O triatlonui pernelyg nesiruošiau. Nebuvo sezono varžyba ar kažkas panašaus. Norėjosi pabandyti ir norėjosi visai give it my best. Nu gal ne visai tokį best, kur vemi finiše, tokį reasonable best :). Tai taip ir jaučiuos šiandien. Plaukti lb patiko, visiškai nauja patirtis. Buvau be hidrokostiumo, tai prie 19 laipsnių vandens jaučiaus keistokai. Planavau daugiau krauliu plaukti, bet kai tik pradėdavau – iš karto kokį pasivydavau ir pradėdavau meiliai per kojas jam braukt savo švelniom rankom. Tada pereidavau į brasą. Pastebėjau, kad su tais vyručiais, su kuriais aš plaukiau – braso greitis sutapo su jų kraulio greičiu. Tai mintyse net užstūmiau biški ant kolegų, kad ko čia su tuo krauliu tada taip vargstat, jei galit ramiai varlyte varyt.

Pirmas tranzitas buvo nelabai vykęs. Plaukime aplenkiau savo vieną iš draugelių, bet tranzite jis mane oiiii kaip padėjo :). Esmė buvo, kad maikė susivyniavo. Dėjaus dviratininko maikę, jin tokia labiau aptempta būna nei bėgiko ir jos nugaroj buvau susidėjęs atsarginę kamerą ir padangos numontavimui plastmasiukus tokius, tai maikė kažkaip susisuko ir ant šlapio kūno lb nenorėjo temptis. Paskui dar visokie želiukai, injinji kojinės pirštuotos, kad per dideli nauji bėgimo batai nesmūkčiotų  ir off i go.

Dviratis buvo best part. Čia lb dėkui advokatams “iLaw“, kurie parėmė mus su SD ir padėjo įsigyti entry level plentinuką. Tai tebuvo trečias jo išvažiavimas, bet koks… Nuo kalnų neriedėdavau, bet myniau ant didžiausios pavaros ir gaila, kad netrackinau greičių, bet buvo tikrai įspūdinga. Labai balėjino savanorės, tai su viena užsimaniau susidaužt rankom bevažiuodamas, tai čiut nenunešėm viens kito rankų, skaudžiai pliaukštelėjom. Daug lenkiau dviračiu, mane gal tik estafetininkai keli. Super super dalis buvo šita.

Tada antras tranzitas, šį kartą beveik sklandžiai, nes nieko rengtis nereikėjo, bet nulėkiau per toli nuo savo vietos ir reikėjo kelias sekundes sugaišt, kol susiradau, kurgi aš čia stoviu. Išgėriau Maxim energetinio ir išbėgau.

Labai skauda užpakalį, nes be paminkštinimo atidirbau ant dviračio virš valandos ir tuos raumenis, kur nuo užpakalio į apačią nueina, bet normaliai taip bėgu. Bandau atrasti tempą, kuris daneš iki finišo. Ir tik pyst sutraukė koją mėšlungis. (Nu, net nėjo kito žodžio vietoj to iš P raidės parinkt, taip ir buvo, kaip rašau). Bet sutraukė taip nejuokais, nei paeit, nieko. Sutraukė hamstringą (kaip ans lietuviškai?), tą kur nuo užpakalio nueina. Bandau kelti ant apsauginės tvorelės plento, kad pratempti, tada sutraukia šlaunį. Stoviu ir net nežinau, ką daryti. Žmonės lenkia, visiems bandau aiškinti, kad aš čia tipo kiets ir juos padėčiau, bet negaliu, nes sutraukė ir aš nekalts :)))). Dar galvoju, kad jomajo, kodėl kai taip reikia, niekur neturiu grafkės (nes numeris triatlone taip mandriau segas). Silkiną prisiminiau, kad jis visada atsarginę parūdyjusią nešiojas, jei sutrauktų mėšlungis. Tada dar pagalvojau, kodėl sutraukė, jei energetinio išgėriau ir ten magnio nors lašelis tikrai turėjo būti. Ir lb gailėjaus, kad neturėjau skysto magnio užsipirkęs, kad įkalt. Žodžiu, pastovėjau, praradau gal dešimt pozicijų (no joke) ir po truputį šlubuoju į priekį. Veiksmas 2,5 bėgimo kilometre. Dar 7,5 to go. O ir trasa ne visai lygi, su kalniukais visokiais. Šlubuoju, lyg nieko. Tada pradėjau bėgt lėtai, padugninio žingsniukais. Lyg nieko. Supratau, kad greičiausiai pavėluotai tas energetinis į sistemą pagaliau pateko. Jau labiau atsipalaidavau, net spustelėjau truputį ir kelis dar spėjau sugaudyti, kurie mane aplenkė. Finišas lb stiprus. 1-1-1-1 kvėpavimu. Atidaviau paskutines jėgas, atsisėdau. Juodi šortai visi nusnargliuoti po važiavimo dviračiu, kvėpuoju tankiai kaip koks lekuojantis šuo, kažkokia mergaitė dar nufotkino (atsiųsk ką, tą nuotrauką). Ir viskas. Pas dearest, pas draugus, kitų stebėt.

Laikas 2:54:07. Toks berniukėlis, kurį aplenkiau dviračiuose ir jis mane atsilenkė bėgime, kai stovėjau, per 2:50, tai jei užkibsiu, bent šį laiką norėtųs pagerint kitam triatlone. Pastebėjus sprinto distancijos varžybas ir sprintas įdomus visai pasirodė. Ir pusė ironmano jau taip savotiškai meiliai viduj kutina kažką. Ironmanas dar nevisai :).

Smagus sportas, yra ką veikt. Nuotykingas toks.