4 savaitės apžvalga + ITB

Pradžiai kaip visada apie kilometrus.

Kilometražas 12.5 km (655.6 km)
Iš jų greičiui 12.5 km (154.2 km)

Pirmadienis Jonava Kulviečio pamiklo varžybos

Ir atrodo, kad kaip ir viskas su pasiruošimu. Nuo šešto kilometro Jonavoj pradėjau vėl jausti dešinę koją, bėgau iki galo, paskui jau tik šlubčiojau. Visą likusią savaitę nebėgiojau, skausmingai lipau laiptais ir t.t.

Dėl maratono dar nevisai nusprendžiau, bet atėjus kokia tais (gal ir apgaulinga) ramybė, kad gali ir netekti bėgti.

Kas nutiko ir kaip gydau?

Simptomai

Bėgant, kai koja paliečia žemę, duriantis skausmas dešinio kelio išorėje, šone. Lyg kas durtu su peiliu ir pan. Nenustojus bėgti (ir čia, manau, svarbu), skausmas dešiniam klube, šone, išorėje.

Veiksmai

Pirmadienis

Tą patį pirmadienį buvau Kauno “Raudonam kryžiuj“. Nedaug tepasakė, bet nuramino. Sakė, kad jei kas būtų rimtai nutikę, tai tikrai nebūčiau subėgęs varžybų. Būčiau tiesiog sustoję ir tiek. Patarė nuimti krūvius ir leisti ilsėtis. Nieko netampyt, kelio nejudint.

Antradienis

Nieko daug ir nedarau. Einu į darbą, rami dienotvarkė. Vakare paskaitau Vytauto komentarą (dar kartą paskaitau ir Mariaus su Dovile komentarus, kurie iš principo buvo teisūs dėl nebėgimo) ir negaliu užmigti. Pradedu googlint su mobiliu sporto medicinos daktarus, Ramoną, ką Kaune būtų galima rasti. Randu Gudą, Bazarą. Užmiegu.

Trečiadienis

Nuo pat ryto, kai tik atsilaisvinu nuo darbų, pradedu skambinėti. Pirmiausia į Klinikas, Gudui ir Bazarui. Pas juos galima tik balandžiui, man per vėlai. Googlinu toliau. Randu BMP kliniką, ten sporto medicinos specialistas. Skambinuos, šią savaitę negali, o ir kainuoja labai daug. (190 lt konsultacija).
Prisiskambinu į reabilitacijos kliniką “Medicus“. Ten buvo labai kietai. Nupasakojau ir pakonsultavo telefonu. Sakė, kad reikia Traumeelio (tepalo), įtvaro, kad kelį nukraut ir padėtų fonoforezė (kažkas panašaus į ultragarsą, kiek supratau). Nurimstu. Nusiperku Traumeelio.

Ketvirtadienis

Nusiperku įtvarą.

Koja gyna daug lėčiau nei praeitą savaitę po treniruotės. Jaučiasi vaikštant, ypač lipant laiptais.

Šeštadienis

Nėra daug reikalų, tai pagooglinu daugiau simptomus ir ką gi ką gi 🙂

Greičiausiai pasigavau dažniausiai pasitaikantį bėgikams reikalą – ITB (Iliotibial band sydnrome). Dar čia gerai aprašyta. Daug priežasčių, bet viena jų – kad pushini too far ir kažkas nebeatlaiko. Tai čia vėl galvoju apie Vytauto komentarą, kad gali būti, jog išties persistengiau. Iki tol atrodė, kad daugiau situacinė trauma. Gerai. Tai dabar jau daugmaž žinau, kas yra (nes kai pats nusistatinėji, tai negali būti tikras). Kas labai liūdina – kad tricky šitas reikalas yra. Toks vyrukas iš žemiau video bėgo pabaigą Ironmano, 32 km pradėjo jausti tai, ką aš jaučiau. Kiek supratau, nubėgo iki galo ir paskui porą metų dirbo, kol pilnai atsistatė.

Žodžiu, labai dažnai pasitaikantis reikalas, sunkiai sutvarkomas.

Kas dar blogiau, reaguoja skausmingai koja ne tiek į greitį, kiek į distanciją. Svarbiu tampa tos Iliotibal juostos susitraukimų kartų skaičius. Būtent dėl to manau, kad maratono gali nepavykti išbėgti, nes po kokio 20 km turėtų atsinaujint skausmas ir tada ką.. plėšt iki galo?

Apie gydymą tai visokių įdomybių prisižiūrėjau. Kad ir šitą (ką tikrai su Senukų drauge norėtųs išbandyt :)):

Rimčiausiai skambėjo šitas:

bet ir daugiausiai klausimų sukėlė. Yra krūvą video su tempimo pratimais, o jis rekomenduoja nieko netampyt, bet dirbti su raumenynu.

***

Greičiausiai kas bus toliau yra as follows:

– fizioterapija. Turiu vieną pažįstamą, bandysiu su juo.

– paprasti fiziniai pratimai (side stretches – kai guli išsitiesęs visas ir kilnoji koją į viršų tiesią)

– gal baseine visai kas nors. Ketvirtadienį buvau šiaip paplaukiot ir netyčia užtaikiau į treniruotę. Visokie bėgimai vandenyje, dviračių mynimai irgi vandenyje ir t.t. Po to jaučiaus tikrai tvirčiau, o kojai ne tiek ir daug žalos, nes nesiliečia su kietu paviršiumi daug.

– deep tissue massage. Braukyt ten visaip tą ITB. Masažuot. Turi būti skausmingai nors kažkiek. Vėliau reikės pabandyt šitą:

– konsultacijų dar reikės, manau. Nebūtinai pas Ramoną, bet gal tikrai pas ką iš Klinikų balandžiui, jei negerės ir vis atsinaujins. Čia ir jūs galit brūkštelt, jei kas Kaune lankėtės pas ką ar patys gydėtės panašų reikalą.

***

Dar galvoju kas vyksta ne tik fiziniam pasaulyje. Pakankamai gerai tvarkaus su šituo reikalu (gal išskyrus antradienio sunkų užmigimą ir daug daug nerimo). Gali būti, kad apskritai nelaimės yra baisiau, kai įsivaizduoji, o ne kai realiai ištinka. Nes kai ištinka – tvarkais ir tiek. Iš kitos pusės – gali būti tiesiog šokas. Kad dar nesuprantu, jog greičiausiai nesubėgsiu maratono, kuriam tris sunkius mėnesius atidaviau. Ir kai suprasiu, tada jau bus sunkoka ir liūdnoka.

Galvojant apie bėgimą kaip apie neurotinį prisirišimą, tam tikrą priklausomybę, puiki proga buvo pasitikrinti – kokio lygio priklausomybė. Gan didelė, bet ne tiek, kiek maniau. Truputį mažesnė ir tas pradžiugino. Galiu nebėgti. Galiu pakankamai gerai gyventi nebėgdamas. Bent jau kol kas.

Ir paskutinis. Čia panašiai kaip su mašina vakar, galvojau, kad leidžia vėl kažkas galingai antifrizą, o paaiškėjo, kad su tuo viskas tvarkoj, o begooglindamas dar supratau, kad mano termostatas pastoviai atdaras ir dėl to podrungnį orą pučia į saloną, o ne karštą kaip reikiant. Taip ir čia. Šiandien buvo galingas know-how išsiplėtimas. Tempimo pratimų įvairių, papildomų žinių apie bėgimą, raumenis ir t.t. milijonas. Čia tokie bonusai, kurie ateina kartu su nelaimėm.

***

Taigi, šią įrašų seriją čia ir pabaikim. Oficialiai pasiruošimas maratonui pabaigtas, maratonas nenubėgtas. Greičiausiai kažką apie visa tai dar parašysiu, bet savaitės apžvalgų jau nebebus..