Skaičiai 3/12

kovo 31, 2017 § Parašykite komentarą

Kovas (37)

Atsisp/atsil/pritūp – 1147
Plancko – 19 min 7 sek

Viso:

3150 bei 52 min ir 30 sek

Atsilenkimus reik nepilnai paleidžiant daryt, tada nenutrin užpakalio. Nu nedėt nugaros pilnai ant žemės.

Kiborgo pilvas

kovo 20, 2017 § 12 Komentaras

Seniai kažką konceptualesnio berašiau.
Trumpai drūtai šiandien – apie pilvo reikalus. Naujamečius pažadus, kurie gražina puikiausią mano kūno dalį, į kurią tiek gėdos, neapykantos ir nervo sudėta. Literally.
Praeitą savaitgalį buvom su berniukais pas Dolgovą pasitestuot. Mynėm dviratį, visokių parodymų iš kūno stebėjom – ala deguonies kiekį raumeny ir pan. Prieš minant matavo riebumą, tai mano pilvas kalė rekordą su 38 mm ties bambos sritim. Nu ten taip suima su pirštais ir tokiu plastmasiniu daikčiuku pamieruoja. Klausiau, ką daryt? Sakė, cukraus mažiau ir vakarais nepripust.

Tai kas liečia cukrų, nuo Naujų tokį reikalą vykdau, kad cukrus tik sekmadieniais. Šešias dienas paprastai, o septintą nors ir tvanas. Ir visai gerai šitas. Iš pradžių mirdavai, kaip laukdavai to sekmadienio. Šią savaitę jau net pagalvoju, kad gal praleist. Kam čia kankint tą organizmą.

Kitas, ką nuo Naujų vykdau, tai kasdien darau atsispaudimus/atsilenkimus/pritūpimus ir plancką. Pradėjau nuo 33 kartų ir kas mėnesį pridedu po 2. Planckas tas pats skaičius tik sekundėm. Ir irgi visai džiaugiuos. Keičias kūnelis. Pilvas included. Sausį buvo mirtis, vasario gale jau mąsčiau, kad gal po dvi serijas tokio užėjimo kasdien daryt..

Dar pas Dolgovą sakė, kad vyrams riebalas ant pilvo yra pavojingiau, nes tiek pat jo užsideda ir vidinėj pilvo pusėj. O moterims dedas tik išorinėj. Ir tada spaudžia vidaus organus mum.

Nu ką. Pasiskaninimui įmetu kelias foto. Viena šiandien daryta, kita pernai vasarą, kai sumąstęs buvau ant turniko kabot.

 

Aš kiek žiūriu, man viskas taip pat :/

Dar šiandien (monday) gavau iš Dolgovo rezultatus tyrimo. Tai pacituosiu smagesnes vietas:

Riebalų masė 24,1% virš vidurkio.
Atsistatymas po krūvio itin lėtas dėl žemo treniruotumo arba susikaupusio nuovargio.
Riebalų masė viršija rekomenduojamą sveikatingumo vidurkį ir yra susikaupusi išskirtinai pilvo srityje.
(laiške prie tyrimo ataskaitos): Prioritetas akivaizdus – riebalų mažinimas pilvo srityje 🙂 visų pirma reikia sumažinti suvartojamo cukraus kiekį ir bendrai valgyti daugiau baltymų ir mažiau angliavandenių.

There you go, ultratrailininkas FTW!!

Skaičiai 2/12

vasario 28, 2017 § Parašykite komentarą

Vasaris (35)

980 atsispaudimai/atsilenkimai/pritūpimai
16 min 20 sek lentos

Viso:
2003 ir 33 min 23 sek

Kaip numiriau iš gėdos per varžybas

vasario 16, 2017 § 9 Komentaras

Ir ne, aš neapsi..kau finiše. Labiau pasi..kau.
Bet apie viską kaip visad nuo pradžių. Šian bėgau “Pabaiske – Ukmergėj”. Simboliška, kad būtent jos buvo 2012-ais pirmosiomis Pingvinų varžybomis. Tada, berods, per 58:30 atbėgau. 11.6 km. Šiandieninio dar nežinau, bet pasigerinau. Toks ir buvo tikslas. Nes kai bėgi kartą per savaitę, tai ką čia..

Nu bet ne apie tai.
Nuotaika buvo prasta dėl konteksto. 14 mėn Pingvinočikui, naujo būsto įsirengimo karštinė, rytais Pingvinočiką prižiūriu – yra ką veikt gyvenime. Bet ne tik tai, dar ten visko buvo – žodžiu, prastos nuotaikos bėgau. Kaip rašiau savo Mindaugui tokiam – pikts ir liūdnas.

Bėgosi neblogai. Daug spjaudžiaus. Lėtai nuokalnes ir paskui susigaudydavau į kalną arba tiesiosiose. Apsilenkiau ką norėjau apsilenkti ir nepasišiukšlinau. Tiesa, jau pirmos silpnumo/gėdingumo užuominos buvo dar prieš startą, kai šildžiaus prie laužo. Priėjo už nugaros tokie Vidmantas Jaunesnysis ir Ramunė K., kuriuos šiaip aš žinau, nlb žinau ar jie mane žino. Nu iš tų situacijų, kurios biški awkward. Ir tada viduj kova – atsisukt neatsisukt. Pasisveikint ar praignorint. Ir business as usual praignorinau. Graužims savęs.
Labai gers startas buvo. Stovim jau minia, pora minučių likus. Tyloj visi stovim. Kaišiadorys selfinasi (good for you Kaišiadorys!), vadas šaukia, kad “bl visi bėgam kartu, kas pirmas atbėgs tikrai bus supuvęs kiaušinis”. Ot galvoju, va čia tai vadas. Visi krūvoj. Kokios varžybos, čia ne varžybos, čia krūvybos. Ir tada be jokio perspėjimo ir skaičiukų, kažkas iš organizatorių “STARTAS”. Tai net nusijuokiau. Nu bet startas tai startas. Bėgu, apsilenkiu lėtesnius, susitvarkau trajektorijas, vietos atrandu, kad nesimaišytų niekas. Posūkis ir tada beveik 3 km iki pagrindinio kelio. Nėr ką veikt. Dar nepavargęs. Klausaus kaip kiti kvėpuoja. Žiūriu, kas lūš, kas per greit pradėjo. Pats galvoju ar ne per greit pradėjau. Paįvairina reikalus šuniukas laukuose, kuris bėgo paskui šalimais bėgikų kokiom 4:15 min/km. Iki pat pagrindinio nubėgo kelio ir dar truputį juo.

Pasukam. Jau sunkiau, bet greit ta nuokalnė. Vejuos visokius Ukmergės policininkus. Matau kad jaunas Focusietis šokčioja šalikėlėj traumą gavęs. Mąstau, gal pasakyti pralenkiant, kad paneščiau ant nugaros, bet susilaikau. Nesigėdyju, kad susilaikiau. Dar sunkėja. Ateina nuokalnė, aplenkia mane gal šimtas varžovų, nes nesitaupo nuokalnėj ir lekia. (Aš taupaus). (Iš patirties..). (Mindaugas žino, nes taip jį apdėjau Pink Run bėgime). Susigalvoju, kad visus apsilenksiu, kai išsitiesins kelias. Ir dar vieną mergaitę, kurią buvau jau beveik pavijęs prieš nuokalnę. Kur labai nuo pirštų galų bėgo. Cak cak cak taip. Sindereliškai. Taip ir padarau. Vienas tik toks lieka, kur pradžioj šalia manęs per garsiai kvėpavo ir maniau, kad neliks. Bet įvertinau paskui kojų raumenyną, tai supratau, kad klydau dėl kvėpavimo nurašęs. Paveju ir jį, likus kokiam km. Galiausiai ant tilto paveju ir Jonavos kalniukų varžovą iš Kauno BMK ir identiškai prieš finišą aplenkiu. Nu ir tada, kaip priklauso (tik tuo metu dar nežinojau), reikia iš esmės apsigėdinti, nes per gerai gyvenu.

Sugalvoju, kad vysiu dar vieną priešais mane, bo labai jau silpnai atrodo. Veju. Pasukam į finišą ir į tą kalną. Ir žiūriu.. svirduliuoja už kokių 5 metrų šaligatvio krašte bomžas prigėręs. Nu bl galvoju, negi eis. Ir grynai prieš mane išeina. Mano trajektorijos centrą jau buvo kirtęs, bet nesusivaldžiau ir visas užpykęs pastūmiau abiem rankom kažkaip iš viršaus. Tiksliai pamenu, kad “traukis” sakiau, nepamenu ar “bl” pridėjau. Ir ką..




Ir jis nugriuvo. Veidu žemyn, bet lyg rankom atsirėmė. Šalia stovėjusios žiūrovės moterys tik “aaaa,…” ir jau puola kelt. Aš finišavau. Pritūpiau, nes net galva svaigo kaip variau. Jau net ne 2-1-1-1 kvėpavau, bet visiškai 1-1-1-1. Nu žodžiu, max. Va bank. Atidaviau numerį. Kol tupėjau, numiriau iš gėdos. Užsitraukiau ant burnos bandaną ir parėjau iki mašinos.

Paskui gailėjaus, kad nepriėjau atsiprašyt. Ir graužiau save visą likusią dienos dalį. Bet taip iš esmės. Žmonai bijojau pasakyt, nes galvojau, kad nebebus jin su manim po šito. Negalima taip. Tempiau iki paskutinio, galiausiai pasisakiau. Tai sakė, kad jei nebūtų pati bėgikė, sunkiau suprastų.

Tai va. Visų akivaizdoje pastūmiau girtą bomžą, kuris maišėsi kely ir jis nugriuvo.

Čia galima prisiminti kitus mano su bėgimu susijusius bajerius. Kažkada rodžiau faką nepilnametėm Kauno mergužėlėm, kurios juokėsi iš mano raudonų šortukų. Per Kernavę-Vilnių rodžiau fakus paskutinėj maitinėlėj moterims, kurios šaukė mane pamačiusios “FINIŠAS”, o buvo likę dar 14 km iš 82.. Kai buvo lemiamos Mindaugo įveikimo varžybos, tai šaukiau tokiom mergaitėm, kurios trise visą trasą buvo užėmusios ir lėtai trumpesnę distanciją bėgo “traukitės bl”. Garsiai šaukiau. Iš karto pasitraukė :). Bet kad stumti..

Nenorėjau, kad nugriūtų.

/…….\

Kad smerksit, kurie nebėgikai, ar net ir tie, kurie bėgikai – jau ramiau. Žmona suprato, čia svarbiausia. Pridėsiu kelis reikalus, kuriuos jau gan sąmoningai dariau po to.
1. Yra tokia Brene Brown. Ji daug domėjos gėdos reiškiniu ir sąsajom su perfekcionizmu ir t.t. (yra lietuviškai “The gifts of imperfection” jei norėsit). Tai jos mokymas buvo, kad jei ištinka gėdinga situacija, kad visai nesudegtum, reikia kažkam pasipasakoti. Ir svarbiausia tokiam – kuris nepasmerks, bet supras ir palaikys. Tai aš žmonai iš pradžių neišdrįsau, tai surašiau viską draugui tokiam. Kuriam yra panašių dalykų buvę, tik ne su bėgimu. Nu kantrybės praradimų ir t.t. (O kam nėra?). Tai jis gerai visai atrašė. Sakė, kad puikiai mane supranta, kad nesiparinčiau ir kad jei per teliką parodytų, tai visuomenė mane pasmerktų. Tai čia viens.
2. Labai svarbią asmeninę įžvalgą padariau. Yra toks reiškinys kaip frustracijos tolerancija. Kai sieki kokio tikslo ir kažkas tampa kliūtimi tikslo link. Tada yra frustracija. Ir vieni žmonės ją geriau toleruoja – nu nepradeda stumdyt bomžų, o kiti – prasčiau. Pick me. Šian supratau, kad įtampa ir max įtampa čia yra prie ko. T.y. jei esi max įtampoj, tada lb lb pažemėja ta frustracijos tolerancija. Esi kaip pasigalandęs peilius. Arba kitaip pasakius – blogoji tavo versija yra kaip mat pasiruošus išlįst. Ir supratau, kodėl paskutiniu metu taip gyvenime sproginėju. Todėl, kad varau dugnais. Ir šiaip varydavau, bet dabar dar labiau. Lb reikalauju iš savęs, maksimaliai išsikraunu ir užsikraunu visko. Respektinu save tik už max. Vidutiniškai yra for sissies. Va šitas man lb svarbus. Nzn ar būtų dašilę, jei ne šiandieninė gėdos situacija. Kad jei noriu geriau atlaikyt dalykus, reikia varyt ramiau gyvenime. Čia gal tas “tyliau važiuosi, toliau būsi” (su kvėpavimu bėgime tas tinka visai :).

Atsiprašau, dėdžiau, ką? Čia ant manęs šitas gerai? Į mano karmos skolą. Karma is a bitch only if you are..

Pabaiskas – Ukmergė yra geriausias LT bėgimas, nes nemokamas, nes duoda sasyskų ir bandelę restorane, nes baseinas su pirtim. Ir yra prasčiausiai organizuotas, nes girti bomžai laksto finišo tiesiojoj.

Meskit į mane akmenį.

///

Dar geras buvo registracijoj. Sakau vardą ir pavardę. Su vardu kaip visada bėdos. Tada sako “irgi iš Kauno KMK?”, sakau “nea, klubas Pingvino kojos”. Jinai “Miestas Kaunas?”. “Mhm”. Ir užrašė “Ping. kojos”. Įdomu, kaip rezultatuose bus :)))) Pagalvojo, kad maustau musiau :).

Pingvinų kojos
labai sopa
bet rankos
jos niežti
kažką iškrėsti.

Skaičiai 1/12

sausio 31, 2017 § Parašykite komentarą

Sausis (33)

1023 atsispaudimai/atsilenkimai/pritūpimai
17 min 3 sek lenta

Tas jausmas

sausio 29, 2017 § Komentarų: 1

Kai atsidarius spintą vis iškrenta koks sportinis drabužis. Kau tau tik reikia dar vienos didesnio dydžio maikės.

Suminkau į kumštį papuolusias po ranka tympas ir grūdu į spintą kuo giliau. Tas buvęs mano gyvenimas išlenda visokiais sneaky būdais, bet aš laikaus ir nepasiduodu. Liūdi tyliai kamputyje apdulkėjęs ir išsikrovęs suunto. Vaikas, pasirausęs batų lentynoj, ištraukia mano gražuolį dar nenunešiotą njiubalansą ir atneša man sakydamas “m?”. Kažkur ritmiškai šlama windstoperis. hu-hu.. ih-ih.. prabėga garuojatis kūnas.

Razvedka Anykščiuose #3 – Biliūnas

sausio 4, 2017 § 3 Komentaras

Šiandien lipau per spygliuotą savo viešbučio tvorą ir buvo neblogai.

Gal kad paskutinė atostogų diena, gal dar kažkas, bet šian awful viskas. Pradedant tuo, kad pusryčiams nebeliko baltos duonos ir kas žymiai svarbiau – klevų sirupo bandelių. Baigiant tuo, kad prageiminau geras 5 valandas Gumbals and dungeons ar kaip ten jis. Įkritau į kažkokį š.. ir visas nervuotas vos išbridau. Čia dar viena mano natūros ypatybė, į kažkokius š karts nuo karto įkrist.
Liūdna, kad baigias viskas. Vakar lb liūdėjau, kad gal ne tą career path pasirinkau. Kažkoks štilis ir vienodums. Vėl galvojau apie fūras. Draugui fūristui parašiau su prašymu, kad papasakotų kaip ten kas pas jį. Tai ne kokia ta fūristo realybė.

Liūdna.

Ta profesinė knygutė irgi stipri. Pavyko abi damušt, tai ta antroji mane damušė.

Labai galvojau apie baimę ir drąsą. Paradoksaliai, kad atrodo jau didelis, jau užaugęs ir jau (pagaliau) gali daryt ką nori gyvenime, norom nenorom kimbies į tai, ką jau sukūrei ir nenori paleist. Kai jaunesnis buvai, daug drąsesnis, nes nėra per daug į ką įsikibt. Gal tai ir yra tas surambėjims. Kurio pas suaugusius daugiau nei pas jaunimą?

 

Biliūnas mldc. 28 metus tik nugyveno, o tiek prikūrė. Kliudžiau man jo svarbiausias.

Gal surašysiu (čia visai ne apie bėgimą, bet svarbiausia, ką išsinešu iš šių atostogų):

  • svarbiausia gyvenime ryšys su žmonėm (iš filmo Truman)
  • žmogaus natūra panašiausia į upę, jis nuolat keičiasi, būsenos keičiasi, neina predictinti. Kad ir man – pakylėtums vakar ir užvakar ir down šiandien.
  • svarbiausia atlikti pastangą įsisąmoninti savo subjektyvumą. Sprendžiant kažkokius reikalus, susidūrus su neaiškumais – gilintis į save, išjausti visus jausmus, išrašyti arba išpasakoti per daug savęs nevaržant ir tas procesas ir yra sprendimas. Plečiasi viskas, kitos perspektyvos atsiranda. Sprendimo būdas (įsisąmoninimas) ir yra sprendimas.
  • normalu yra norėti ir turėti poreikių, kuriuos gali tik kiti patenkinti. Savipakankamumas tėra iliuzija.

Lyg ir viskas. Gal ne visai taip praėjo šios atostogos, kaip norėjau. Idealiausiu atveju turbūt didžiąją laiko dalį tiesiog būčiau prasėdėjęs non-doinime, neveiklume. Jokių knygų, filmų, dakarų. Tada gal būčiau visai nukvakęs arba dar svarbesnio kažko išsinešęs. Bet įsimins tikrai.

Ai. Įkeliu tą nuotrauką su žuvim žadėtą. Pasimatysim kokiam Birštono pusmaratony jei neišeis anksčiau. Laikykitės.

img_2162