Čiau

gegužės 30, 2018 § 2 Komentaras

Baigėsi Kiborgo epopėja. Mažiau kalbų, daugiau darbų (ir bėgimų). Smagu gera buvo su jumis. Iš pradžių taip stengiaus dailinau tuos žodžius, paskui vis labiau atsipalaidavau ir leidau sau tiesiog kalbėti. O dabar laikas tylėti. Kažkur kitur rašyti neplanuoju, tai ir linko negaliu kažkokio duot. Kiborgo nebėra.

Reklama

Long time no see | Filmelis

balandžio 29, 2018 § Parašykite komentarą

Kad jau long time no see, tai rekomend p. Padugnini rekomenduotą filmelį. Ar jūs irgi sumokėtumėt tokią aukso kainą?

245 metrai

kovo 18, 2018 § Parašykite komentarą

Vakar Jonavoje vyko pirmasis 6h bėgimas. Su kolega padugniniu buvom susisporinę kuris kurį ir nekantravom pasibandyt. Tai ilgai nelaukdamas, pripažįstu ir žemai lenkiuosi, nes buvau aplenktas. Visais 7 kilometrais. Mano 56, tamstos 63.

Juokas juokais, bet šis ruošimasis ir vis susitikimas papietaut, padarė gan svarbią įtaką ir jau prieš varžybas buvom suradę bendrą tikslą, kurio sieksim abu kartu. Gal net ir nujaučiat. Konkurenciją pakeitė kooperacija ir tai yra labai gražu ir brandu. Manyčiau. Bendras tikslas buvo abu po 60 arba 120 km bendroj sumoj. Lūžau gan anksti, trisdešimtam kilometre ir jau atrodė, kad nuplaukė tas bendras tikslas, bet kaip ultrose ir būna: nulūžau, o po to žiūrėk ėmiau ir atlūžau. Viską viską susumavus, mum pritrūko niekingų 245 metrų :))) 56,64 ir 63,115. Nu bet yra kaip yra, visada galima norėt daugiau iš savęs (ir iš kitų).

Ačiū organizatoriams už iniciatyvą ir LT bėgimo renginių paįvairinimą. Smagu buvo tikrai, nekasdienė patirtis. Po finišo all emotional pasidariau, tai dar kartą taip yra buvę tik po Kernavės-Vilniaus. Tikrai galima sakyti, kad antrą rimtą ultrą įveikiau. Sėkmės visiems!

14 sekundžių

sausio 27, 2018 § Parašykite komentarą

Haha 🙂 Aš jau lipu į profų lygą ir lygį. Seriously. Varžaus dėl trasų PB ir bandau juos bent sekunde pasigerinti. Šiandien tą bandžiau padaryti su kultiniais Jonavos kalniukais tvenkinukais. Kažkadais stipriai stipriai subėgau (musiau iš dalies ir dėl to, kad topą buvau pamiršęs pasiimt ir vienmarškinis bėgau ir baisiai šalau) per 57:18, tai šiandien stengiaus šį laiką pamušt. Visų nusivylimui subėgau per 57:32. Ir dar padugniniui pralošiau pusę minutęs. Xuzhe nekuda. Bet gerulis jausmas.

Labai mokaus antrinės laimės gyvenime. Čia tokią knygelę kaip pingvinochiką auklėt skaičiau (Išmintinga meilė vadinas), tai ten daug kalba apie tai, kad reikia ugdyt kompetentingą aš, kuris patiria kasdienybėje laimę dėl to, kad priima teisingus sprendimus ir mėgaujasi konstruktyvia veikla. Tai va tuom šian ir užsiėmiau. Plėšiaus dėl rezultato, bet nesisielojau jo nepasiekęs. Ir džiaugiaus bičiulio pasiekimu ir net penkis jam pasiūliau duot, kai lenkė mane. Žodžiu, jei viskas ok su antrine laime, tai kasdienė veikla turi teikti laimės pojūtį nepaisant sėkmių ir nesėkmių sekos. Jos ne tai kad visai irrelevant, bet daug mažiau svarbios darosi ir daug mažiau įtakoja nuotaikaz. Čia labai gerai sutapo ir su tuom, kad jau kuris laikas sau primenu tokią mantrą, kad galiu būti laimingas su esamom gyvenimo aplinkybėm: su skolom, kurias turim; su rūpesčiais, kuriuos turiu; su barniais, konfliktais, vienišumu; nu viskuom. Ir veikia visai. Nesivaikau kažkokios ateities, kad va kai tada, kai kažkas nutiks, va tada tai jau va. Nebedarau to.

Labai mėgaujuos, kad 75 sveriu. Lb lb. Ir bėgu vien dėl to geriau, kad ne tiek treniravaus, kiek sveriu mažiau.

Ir pavyksta 3-4 treniruotės per savaitę. Tas irgi lb džiugina.

Ir dar į tokias varžybėles užsiregistravau, kur net pačiam sunku patikėti :))) Olrait!!!

Nu ir biški alelio išgėriau, tai gal iš čia tas pakylėtas įrašėlio tonas.

Bėgti yra labai gera. Žymiuos kasdien, kas buvo dienos topas laimės/džiugesio prasme. Tai tom dienom, kai bėgu, beveik visada bėgimas. Musiau dar nesitreniruoju pakankamai, kad taip krykštauju 🙂 Nenuvargau. Nors liga jau kabinos šiokia tokia. Kurmi, kaip gera bėgti. Ir jausti, kad žinai, ką darai. Uch.

Nežinau, ar begalėjau iš kur šiandien tas keturiolika sekundžių sukrapštyt. Kiek perkratau galvą – nu iš niekur. Vienintelis, kad stotis į priekį starte, kaip kokiam pižonui. Gal ten kažkiek. Kitas, kad lėčiau pradėti, nes lėtinau, kad neuždust antram rate. Tada gal būčiau įsibėgėjęs ir su vėjeliu. Gal ir pasaugojau kažkiek kojas nusileidimuose. Bet šiaip – perfektinės varžybos. Ir gyvenimas. Toks paprastas, sunkus, visoks, bet perfektinis.

Įkelsiu jum muzikos 2×7

Skaičiai 12/12 ir pilvs

gruodžio 31, 2017 § Parašykite komentarą

140

VISO:

6230 ir 1h 41min 50sek plancko

Pilvą nusifotkinau. Kažkurioj vietoj nustojau taip karštligiškai stengtis, bet šiandien 76 kg svarstyklės rodė, tai tikrai patenkints tuom. Jei per ateinančius iki 75 kg nukris – bus pasaka išvis. Visa gėda vis tiek ties pilvu laikos, kad ir kaip bežiūrėčiau. Bet galima gyvent :).
Cukrus irgi jau kažkokiam naujam etape. Morkos ir moliūgai baisiai saldūs pasidarė. Šiandien vištą su svogūniukais pakeptais valgau, tai tie svogūniukai irgi baisiai skanūs. Žodžiu, galima gyvent be cukraus. Nelengva, bet lomkių einant pro bandelę pardėj tikrai nėra. Gyveni ir tiek.

Šį kartą jau matau biški skirtumo 🙂 Tuos šonus pilvo nuimt ir bus ramu.

Gerų jum metų visiem. Px viskas ir ne visai :).

Skaičiai 11/12

gruodžio 3, 2017 § Parašykite komentarą

140

VISO: 6090 ir 1h 39min 30sek plancko.

Čia šiaip gerą radau. Kartais tikrai reikia kokio statemento gyvenime (su garsu geriau):

Nu

spalio 31, 2017 § 4 Komentaras

Visiškai prastai viskas. Sakau, pažiesiu kokių motyvacijų, tai iki tokių atsikasiau kaip aukščiau. Galvoju, jatau jatau, negi ir aš toks čia šitam bloge. Rašinėju kažką kažkam. Ojej. Nors dabar tas bičuks pabaigoj jau ir Bibliją cituoj, tai gal nėra taip tragiškai.

Buvau apsirgęs spalį. Perdozavau kažko. Šviesulys buvo, kad porą kartų parbėgau po darbo namo. Gan smagi dinamiška 7,5 km trasa. Du kalnai. Dalis palei Nemuną. Noris tą daryt ir dažniau. Ką čia slėpt – prisiklausiau, kad Grinius bėga iš darbo (tik gal pas jį ~20 km) ir kopinu, lygiuojuos ir noriu būt kaip čempions. Logistika visai gerai gaunas irgi.

Yra tokio liūdesio, kad imuos ir apleidžiu projektus. Nusėdu. Taip tikiu tikiu, atrodo, jais, o paskui pfff. Kad ir tie atsispaudimai. Varydavau po 1000 per mėnesį, dabar 100 padarau. Arba šokdynė – atrodė lifesaveris ir fatkilleris, o stovi kampe sau. Nepaėjo. Po ligos į Dramblius nuėjau. Taip gera buvo, šakės. Toks dar biški su sloga, neatsigavęs, nuvedžiau pats save daugiau iš įpročio nei noro, bet buvo taip gera. Prisiminiau kaip smagu yra prakaituot, lipt per save, įveikinėt, jaust nuovargį, maudulį. Labai prisiminiau. Ir gera.

Bėgau Klebonišky 10km. Su Senukų stipriai susipykęs buvau, tai su niekuom bendraut nesinorėjo ir taškiaus juodai. Jausmas buvo toks, lyg ant PB bėgčiau. Nuo pat starto aukštu tempu, 8,5 km lėtinau dėl skausmo pilve, bet nestojau. Atsigavau gan greit. Laikas 45,02 kaip man pirdžiui tokiam – liuks. Nors pagal viduj jausmą tai ant 42 min bėgau :). Vėl boostas, kad galiu, kad patinka, kad čia irgi gali taškytis ir tada nereikia kitur gyvenime taškytis. 26 vieta overall ir kažkaip smagiai. Labai keistas visas tas 2017 m. sezonas. Lūžio kažkoks ar išrūgų. Nesuprasi ką darai. Atrandi kažkokią rutiną – išsimuši. Kraustėmės į naujus namus. Pingvinochiką rytais pradėjau žiūrėt vienas. Krūva visokių iššūkių. Atrodo, kad didžiausias iššūkis žongliruot viskuo ir bėgimas kažkur nueina į trečią, penktą, trisdešimtą vietą. Bet vis dar gyvas ir vis dar spardosi.

Liūdesio daug.

Šiandien terapeutė palygino bėgimą su vaikų turėjimu. Kad buvo tyrimas darytas, jog tie, kurie turi vaikų, jų momentinė laimė būna mažesnė už neturinčius, bet ilgalaikėj perspektyvoj jie jaučiasi laimingesni. Tai kažkas panašaus ir su bėgimu. Labai sunku išsijudint, užsikurt. Mano ideali (šiom gyvenimo aplinkybėm) savaitė būtų: du šiokiadienio vakarai parbėgt iš darbo, šeštadienį LR, sekmadienį Drambliai. Puikiai būtų tada. Daugiau net nenorėčiau nieko. Labai krenta ūpas, kai neina įvykdyt.

Jei taip per daug nemąstant – tai noriu tiesiog turėt kokį tais sportininko ritmą. Nesiekiu didelių tikslų. Būt ritme kažkokiam noriu. Ai, nors rašau ir pats netikiu. Pfff.

Žinau tik kad kai pavyksta pasportuot, beveik visada būnu geresnės savijautos nei prieš.

Ir kažkokie demonai, žinai, viduj. Tokie stiprūs. Tokie lūzerio demonai. Dar nuo baseino laikų vaikystės. Kad aš tiesiog kažkur prie galo esu. Ir niekad nebūsiu prieky. Ir ten irgi ant galo jau visai, prieš metant plaukimą, susirgdavau, grįždavau į treniruotes po gripo, tai dar labiau gale būdavau. Kažkoks žiaurus kompleksas. Neina atsikratyt. Atrodo, daryk ką nori, o būsi mediocre. Neduota. Tamstai.

Tai galima sakyt, kad netikiu savim kaip sportininku. I don’t have it in me. Bent jau šį vakarą. Reiks Matelio dokumentinį paveizėt prie progos, ten ir apie Lūzerius.