14 sekundžių

Haha 🙂 Aš jau lipu į profų lygą ir lygį. Seriously. Varžaus dėl trasų PB ir bandau juos bent sekunde pasigerinti. Šiandien tą bandžiau padaryti su kultiniais Jonavos kalniukais tvenkinukais. Kažkadais stipriai stipriai subėgau (musiau iš dalies ir dėl to, kad topą buvau pamiršęs pasiimt ir vienmarškinis bėgau ir baisiai šalau) per 57:18, tai šiandien stengiaus šį laiką pamušt. Visų nusivylimui subėgau per 57:32. Ir dar padugniniui pralošiau pusę minutęs. Xuzhe nekuda. Bet gerulis jausmas.

Labai mokaus antrinės laimės gyvenime. Čia tokią knygelę kaip pingvinochiką auklėt skaičiau (Išmintinga meilė vadinas), tai ten daug kalba apie tai, kad reikia ugdyt kompetentingą aš, kuris patiria kasdienybėje laimę dėl to, kad priima teisingus sprendimus ir mėgaujasi konstruktyvia veikla. Tai va tuom šian ir užsiėmiau. Plėšiaus dėl rezultato, bet nesisielojau jo nepasiekęs. Ir džiaugiaus bičiulio pasiekimu ir net penkis jam pasiūliau duot, kai lenkė mane. Žodžiu, jei viskas ok su antrine laime, tai kasdienė veikla turi teikti laimės pojūtį nepaisant sėkmių ir nesėkmių sekos. Jos ne tai kad visai irrelevant, bet daug mažiau svarbios darosi ir daug mažiau įtakoja nuotaikaz. Čia labai gerai sutapo ir su tuom, kad jau kuris laikas sau primenu tokią mantrą, kad galiu būti laimingas su esamom gyvenimo aplinkybėm: su skolom, kurias turim; su rūpesčiais, kuriuos turiu; su barniais, konfliktais, vienišumu; nu viskuom. Ir veikia visai. Nesivaikau kažkokios ateities, kad va kai tada, kai kažkas nutiks, va tada tai jau va. Nebedarau to.

Labai mėgaujuos, kad 75 sveriu. Lb lb. Ir bėgu vien dėl to geriau, kad ne tiek treniravaus, kiek sveriu mažiau.

Ir pavyksta 3-4 treniruotės per savaitę. Tas irgi lb džiugina.

Ir dar į tokias varžybėles užsiregistravau, kur net pačiam sunku patikėti :))) Olrait!!!

Nu ir biški alelio išgėriau, tai gal iš čia tas pakylėtas įrašėlio tonas.

Bėgti yra labai gera. Žymiuos kasdien, kas buvo dienos topas laimės/džiugesio prasme. Tai tom dienom, kai bėgu, beveik visada bėgimas. Musiau dar nesitreniruoju pakankamai, kad taip krykštauju 🙂 Nenuvargau. Nors liga jau kabinos šiokia tokia. Kurmi, kaip gera bėgti. Ir jausti, kad žinai, ką darai. Uch.

Nežinau, ar begalėjau iš kur šiandien tas keturiolika sekundžių sukrapštyt. Kiek perkratau galvą – nu iš niekur. Vienintelis, kad stotis į priekį starte, kaip kokiam pižonui. Gal ten kažkiek. Kitas, kad lėčiau pradėti, nes lėtinau, kad neuždust antram rate. Tada gal būčiau įsibėgėjęs ir su vėjeliu. Gal ir pasaugojau kažkiek kojas nusileidimuose. Bet šiaip – perfektinės varžybos. Ir gyvenimas. Toks paprastas, sunkus, visoks, bet perfektinis.

Įkelsiu jum muzikos 2×7