Nu

Visiškai prastai viskas. Sakau, pažiesiu kokių motyvacijų, tai iki tokių atsikasiau kaip aukščiau. Galvoju, jatau jatau, negi ir aš toks čia šitam bloge. Rašinėju kažką kažkam. Ojej. Nors dabar tas bičuks pabaigoj jau ir Bibliją cituoj, tai gal nėra taip tragiškai.

Buvau apsirgęs spalį. Perdozavau kažko. Šviesulys buvo, kad porą kartų parbėgau po darbo namo. Gan smagi dinamiška 7,5 km trasa. Du kalnai. Dalis palei Nemuną. Noris tą daryt ir dažniau. Ką čia slėpt – prisiklausiau, kad Grinius bėga iš darbo (tik gal pas jį ~20 km) ir kopinu, lygiuojuos ir noriu būt kaip čempions. Logistika visai gerai gaunas irgi.

Yra tokio liūdesio, kad imuos ir apleidžiu projektus. Nusėdu. Taip tikiu tikiu, atrodo, jais, o paskui pfff. Kad ir tie atsispaudimai. Varydavau po 1000 per mėnesį, dabar 100 padarau. Arba šokdynė – atrodė lifesaveris ir fatkilleris, o stovi kampe sau. Nepaėjo. Po ligos į Dramblius nuėjau. Taip gera buvo, šakės. Toks dar biški su sloga, neatsigavęs, nuvedžiau pats save daugiau iš įpročio nei noro, bet buvo taip gera. Prisiminiau kaip smagu yra prakaituot, lipt per save, įveikinėt, jaust nuovargį, maudulį. Labai prisiminiau. Ir gera.

Bėgau Klebonišky 10km. Su Senukų stipriai susipykęs buvau, tai su niekuom bendraut nesinorėjo ir taškiaus juodai. Jausmas buvo toks, lyg ant PB bėgčiau. Nuo pat starto aukštu tempu, 8,5 km lėtinau dėl skausmo pilve, bet nestojau. Atsigavau gan greit. Laikas 45,02 kaip man pirdžiui tokiam – liuks. Nors pagal viduj jausmą tai ant 42 min bėgau :). Vėl boostas, kad galiu, kad patinka, kad čia irgi gali taškytis ir tada nereikia kitur gyvenime taškytis. 26 vieta overall ir kažkaip smagiai. Labai keistas visas tas 2017 m. sezonas. Lūžio kažkoks ar išrūgų. Nesuprasi ką darai. Atrandi kažkokią rutiną – išsimuši. Kraustėmės į naujus namus. Pingvinochiką rytais pradėjau žiūrėt vienas. Krūva visokių iššūkių. Atrodo, kad didžiausias iššūkis žongliruot viskuo ir bėgimas kažkur nueina į trečią, penktą, trisdešimtą vietą. Bet vis dar gyvas ir vis dar spardosi.

Liūdesio daug.

Šiandien terapeutė palygino bėgimą su vaikų turėjimu. Kad buvo tyrimas darytas, jog tie, kurie turi vaikų, jų momentinė laimė būna mažesnė už neturinčius, bet ilgalaikėj perspektyvoj jie jaučiasi laimingesni. Tai kažkas panašaus ir su bėgimu. Labai sunku išsijudint, užsikurt. Mano ideali (šiom gyvenimo aplinkybėm) savaitė būtų: du šiokiadienio vakarai parbėgt iš darbo, šeštadienį LR, sekmadienį Drambliai. Puikiai būtų tada. Daugiau net nenorėčiau nieko. Labai krenta ūpas, kai neina įvykdyt.

Jei taip per daug nemąstant – tai noriu tiesiog turėt kokį tais sportininko ritmą. Nesiekiu didelių tikslų. Būt ritme kažkokiam noriu. Ai, nors rašau ir pats netikiu. Pfff.

Žinau tik kad kai pavyksta pasportuot, beveik visada būnu geresnės savijautos nei prieš.

Ir kažkokie demonai, žinai, viduj. Tokie stiprūs. Tokie lūzerio demonai. Dar nuo baseino laikų vaikystės. Kad aš tiesiog kažkur prie galo esu. Ir niekad nebūsiu prieky. Ir ten irgi ant galo jau visai, prieš metant plaukimą, susirgdavau, grįždavau į treniruotes po gripo, tai dar labiau gale būdavau. Kažkoks žiaurus kompleksas. Neina atsikratyt. Atrodo, daryk ką nori, o būsi mediocre. Neduota. Tamstai.

Tai galima sakyt, kad netikiu savim kaip sportininku. I don’t have it in me. Bent jau šį vakarą. Reiks Matelio dokumentinį paveizėt prie progos, ten ir apie Lūzerius.