Birštono pusmaratonis
gegužės 5, 2017 § 10 Komentaras
Su Senuku jau 22 pusmaratonius nubėgom per bėgikų karjerą. Šis ypatingas tuo, kad finišuodamas išsirengiau, po to susiradau savo išsirengusio nuotrauką ir vis žiūriu į ją. Dabar va vėl pažiūrėjau. Ir nesuprantu nei ko žiūriu, nei kas ten toj nuotraukoj, bet kažkokia paslaptis tikrai slypi.
Kukulis ir bandelė buvo mintys.
Paskui buvo “kokio velnio”.
Paskui “bet gi čia aš”. Tokia daugiau savęs radimo prasme.
Kaip koks projekcinis testas ta nuotrauka? “Kokia istorija čia pasakojama?” Gyveno kartą du pingvinai juodvarniais lakstantys… (copyright Senuku).
Buvo pirmos varžybos po kurių medalio net nedėjau ant kaklo, o tiesiog ant suoliuko pakabinau. Gryninasi, kas yra tas maistelis, kurį varžybose gaunu. Nebe medalis tai jau tikrai.
Man bėgimas nėra apie sveiką gyvenimo būdą. Apie skausmą daug labiau. Ir apie pyktį. Tokį “dėjau ant visko” pyktį. Tik bėgimas jį moko suvaldyt. Negali dėt ant visko varžybų pradžioj, nes nedabėgsi. Bėgti – tai sprogti iš lėto.
Dėjau ir ant šitos gražios išminties.
o fotografijos nebus?
Nope. Cia gi anoniminiz blogaz
Totileji, totaliai.
Priimu komplimenta
nu kažikoksai tai fuckthesystem režims pas tamstą aktyvavos. Papiktints toks, teisings. Mldc.
Taip i bus. Kauno maratone kai kainas pamaciau, tai masciau nelegaliai begt :)))
ir į priešingą pusę davai
Haha 🙂 siaip jo. As tiesiog begioju savo trasa, ko cia visi maisotes :)))
I da su flomasterium ant maikės priekio ką gražaus apie KM ir visokius bankus užsirašyt reiktų. Trumpai taip, aiškiai ir suprantamai. Nu kaip tu tą gerai moki 😀
:)) reikia nusipiest numeri ir parasyt ‘shaibu neturejau’ :))