Kaip numiriau iš gėdos per varžybas

vasario 16, 2017 § 9 Komentaras


Ir ne, aš neapsi..kau finiše. Labiau pasi..kau.
Bet apie viską kaip visad nuo pradžių. Šian bėgau “Pabaiske – Ukmergėj“. Simboliška, kad būtent jos buvo 2012-ais pirmosiomis Pingvinų varžybomis. Tada, berods, per 58:30 atbėgau. 11.6 km. Šiandieninio dar nežinau, bet pasigerinau. Toks ir buvo tikslas. Nes kai bėgi kartą per savaitę, tai ką čia..

Nu bet ne apie tai.
Nuotaika buvo prasta dėl konteksto. 14 mėn Pingvinočikui, naujo būsto įsirengimo karštinė, rytais Pingvinočiką prižiūriu – yra ką veikt gyvenime. Bet ne tik tai, dar ten visko buvo – žodžiu, prastos nuotaikos bėgau. Kaip rašiau savo Mindaugui tokiam – pikts ir liūdnas.

Bėgosi neblogai. Daug spjaudžiaus. Lėtai nuokalnes ir paskui susigaudydavau į kalną arba tiesiosiose. Apsilenkiau ką norėjau apsilenkti ir nepasišiukšlinau. Tiesa, jau pirmos silpnumo/gėdingumo užuominos buvo dar prieš startą, kai šildžiaus prie laužo. Priėjo už nugaros tokie Vidmantas Jaunesnysis ir Ramunė K., kuriuos šiaip aš žinau, nlb žinau ar jie mane žino. Nu iš tų situacijų, kurios biški awkward. Ir tada viduj kova – atsisukt neatsisukt. Pasisveikint ar praignorint. Ir business as usual praignorinau. Graužims savęs.
Labai gers startas buvo. Stovim jau minia, pora minučių likus. Tyloj visi stovim. Kaišiadorys selfinasi (good for you Kaišiadorys!), vadas šaukia, kad “bl visi bėgam kartu, kas pirmas atbėgs tikrai bus supuvęs kiaušinis“. Ot galvoju, va čia tai vadas. Visi krūvoj. Kokios varžybos, čia ne varžybos, čia krūvybos. Ir tada be jokio perspėjimo ir skaičiukų, kažkas iš organizatorių “STARTAS“. Tai net nusijuokiau. Nu bet startas tai startas. Bėgu, apsilenkiu lėtesnius, susitvarkau trajektorijas, vietos atrandu, kad nesimaišytų niekas. Posūkis ir tada beveik 3 km iki pagrindinio kelio. Nėr ką veikt. Dar nepavargęs. Klausaus kaip kiti kvėpuoja. Žiūriu, kas lūš, kas per greit pradėjo. Pats galvoju ar ne per greit pradėjau. Paįvairina reikalus šuniukas laukuose, kuris bėgo paskui šalimais bėgikų kokiom 4:15 min/km. Iki pat pagrindinio nubėgo kelio ir dar truputį juo.

Pasukam. Jau sunkiau, bet greit ta nuokalnė. Vejuos visokius Ukmergės policininkus. Matau kad jaunas Focusietis šokčioja šalikėlėj traumą gavęs. Mąstau, gal pasakyti pralenkiant, kad paneščiau ant nugaros, bet susilaikau. Nesigėdyju, kad susilaikiau. Dar sunkėja. Ateina nuokalnė, aplenkia mane gal šimtas varžovų, nes nesitaupo nuokalnėj ir lekia. (Aš taupaus). (Iš patirties..). (Mindaugas žino, nes taip jį apdėjau Pink Run bėgime). Susigalvoju, kad visus apsilenksiu, kai išsitiesins kelias. Ir dar vieną mergaitę, kurią buvau jau beveik pavijęs prieš nuokalnę. Kur labai nuo pirštų galų bėgo. Cak cak cak taip. Sindereliškai. Taip ir padarau. Vienas tik toks lieka, kur pradžioj šalia manęs per garsiai kvėpavo ir maniau, kad neliks. Bet įvertinau paskui kojų raumenyną, tai supratau, kad klydau dėl kvėpavimo nurašęs. Paveju ir jį, likus kokiam km. Galiausiai ant tilto paveju ir Jonavos kalniukų varžovą iš Kauno BMK ir identiškai prieš finišą aplenkiu. Nu ir tada, kaip priklauso (tik tuo metu dar nežinojau), reikia iš esmės apsigėdinti, nes per gerai gyvenu.

Sugalvoju, kad vysiu dar vieną priešais mane, bo labai jau silpnai atrodo. Veju. Pasukam į finišą ir į tą kalną. Ir žiūriu.. svirduliuoja už kokių 5 metrų šaligatvio krašte bomžas prigėręs. Nu bl galvoju, negi eis. Ir grynai prieš mane išeina. Mano trajektorijos centrą jau buvo kirtęs, bet nesusivaldžiau ir visas užpykęs pastūmiau abiem rankom kažkaip iš viršaus. Tiksliai pamenu, kad “traukis“ sakiau, nepamenu ar “bl“ pridėjau. Ir ką..




Ir jis nugriuvo. Veidu žemyn, bet lyg rankom atsirėmė. Šalia stovėjusios žiūrovės moterys tik “aaaa,…“ ir jau puola kelt. Aš finišavau. Pritūpiau, nes net galva svaigo kaip variau. Jau net ne 2-1-1-1 kvėpavau, bet visiškai 1-1-1-1. Nu žodžiu, max. Va bank. Atidaviau numerį. Kol tupėjau, numiriau iš gėdos. Užsitraukiau ant burnos bandaną ir parėjau iki mašinos.

Paskui gailėjaus, kad nepriėjau atsiprašyt. Ir graužiau save visą likusią dienos dalį. Bet taip iš esmės. Žmonai bijojau pasakyt, nes galvojau, kad nebebus jin su manim po šito. Negalima taip. Tempiau iki paskutinio, galiausiai pasisakiau. Tai sakė, kad jei nebūtų pati bėgikė, sunkiau suprastų.

Tai va. Visų akivaizdoje pastūmiau girtą bomžą, kuris maišėsi kely ir jis nugriuvo.

Čia galima prisiminti kitus mano su bėgimu susijusius bajerius. Kažkada rodžiau faką nepilnametėm Kauno mergužėlėm, kurios juokėsi iš mano raudonų šortukų. Per Kernavę-Vilnių rodžiau fakus paskutinėj maitinėlėj moterims, kurios šaukė mane pamačiusios “FINIŠAS“, o buvo likę dar 14 km iš 82.. Kai buvo lemiamos Mindaugo įveikimo varžybos, tai šaukiau tokiom mergaitėm, kurios trise visą trasą buvo užėmusios ir lėtai trumpesnę distanciją bėgo “traukitės bl“. Garsiai šaukiau. Iš karto pasitraukė :). Bet kad stumti..

Nenorėjau, kad nugriūtų.

/…….\

Kad smerksit, kurie nebėgikai, ar net ir tie, kurie bėgikai – jau ramiau. Žmona suprato, čia svarbiausia. Pridėsiu kelis reikalus, kuriuos jau gan sąmoningai dariau po to.
1. Yra tokia Brene Brown. Ji daug domėjos gėdos reiškiniu ir sąsajom su perfekcionizmu ir t.t. (yra lietuviškai “The gifts of imperfection“ jei norėsit). Tai jos mokymas buvo, kad jei ištinka gėdinga situacija, kad visai nesudegtum, reikia kažkam pasipasakoti. Ir svarbiausia tokiam – kuris nepasmerks, bet supras ir palaikys. Tai aš žmonai iš pradžių neišdrįsau, tai surašiau viską draugui tokiam. Kuriam yra panašių dalykų buvę, tik ne su bėgimu. Nu kantrybės praradimų ir t.t. (O kam nėra?). Tai jis gerai visai atrašė. Sakė, kad puikiai mane supranta, kad nesiparinčiau ir kad jei per teliką parodytų, tai visuomenė mane pasmerktų. Tai čia viens.
2. Labai svarbią asmeninę įžvalgą padariau. Yra toks reiškinys kaip frustracijos tolerancija. Kai sieki kokio tikslo ir kažkas tampa kliūtimi tikslo link. Tada yra frustracija. Ir vieni žmonės ją geriau toleruoja – nu nepradeda stumdyt bomžų, o kiti – prasčiau. Pick me. Šian supratau, kad įtampa ir max įtampa čia yra prie ko. T.y. jei esi max įtampoj, tada lb lb pažemėja ta frustracijos tolerancija. Esi kaip pasigalandęs peilius. Arba kitaip pasakius – blogoji tavo versija yra kaip mat pasiruošus išlįst. Ir supratau, kodėl paskutiniu metu taip gyvenime sproginėju. Todėl, kad varau dugnais. Ir šiaip varydavau, bet dabar dar labiau. Lb reikalauju iš savęs, maksimaliai išsikraunu ir užsikraunu visko. Respektinu save tik už max. Vidutiniškai yra for sissies. Va šitas man lb svarbus. Nzn ar būtų dašilę, jei ne šiandieninė gėdos situacija. Kad jei noriu geriau atlaikyt dalykus, reikia varyt ramiau gyvenime. Čia gal tas “tyliau važiuosi, toliau būsi“ (su kvėpavimu bėgime tas tinka visai :).

Atsiprašau, dėdžiau, ką? Čia ant manęs šitas gerai? Į mano karmos skolą. Karma is a bitch only if you are..

Pabaiskas – Ukmergė yra geriausias LT bėgimas, nes nemokamas, nes duoda sasyskų ir bandelę restorane, nes baseinas su pirtim. Ir yra prasčiausiai organizuotas, nes girti bomžai laksto finišo tiesiojoj.

Meskit į mane akmenį.

///

Dar geras buvo registracijoj. Sakau vardą ir pavardę. Su vardu kaip visada bėdos. Tada sako “irgi iš Kauno KMK?“, sakau “nea, klubas Pingvino kojos“. Jinai “Miestas Kaunas?“. “Mhm“. Ir užrašė “Ping. kojos“. Įdomu, kaip rezultatuose bus :)))) Pagalvojo, kad maustau musiau :).

Pingvinų kojos
labai sopa
bet rankos
jos niežti
kažką iškrėsti.

Reklama

§ 9 Responses to Kaip numiriau iš gėdos per varžybas

  • Lapkritis parašė:

    Nu tai aišku šūdinai, bet aš irgi esu prikrėtęs visokių aibių ir atrodo, kad bent jau šiuo klausimu, kažkiek panašumo būtų tarp mudviejų, nes griežčiausią bausmę visada gaunu pats iš savęs.
    Jei jau taip blogai, nuvažiuok, surask tą vargo pisuoklį ir nusivesk šiltos sriubos. Nors kažin ar vertybių sistemos panašios, tai “sriuba ir atsiprašau“ skamba gražiai mums. Jam gal 3 eurai daug geriau skamba.

  • Marius G parašė:

    O jeeee kaip aš tave suprnatu, turėjau ir aš panašią situaciją, gal ne finiše, bet naktiniam trail bėgime, teko skaudžiai pastumti agresyviai nusiteikusį Nemenčinės prišventusį jaunimėlį, paskui stipriai “kapoti“, kad nebūčiau sumindytas jų būrio ir nebūčiau suvalgytas prie alučio 🙂 Nesiparink Pingvine 🙂 Kai varai iki dugno, visko nutinka 🙂 Linkiu atrasti vidinę ramybę 🙂 O karmos taškus kita kartą išvalysi, padėsi kokį finišą man pasiekti, kai jau būsiu visiškai dugne 🙂

  • Vidas parašė:

    o čia tai nuotykiai… vietomis juokiausi balsu 😀 o dėl to vyruko nesuk galvos. ko nepasitaiko.

    beje, kitą kartą neignoruokite Vidmanto Junior, nes jis Jus tikrai žino, tik šįkart neatpažino. gal dėl to, kad kaleno dantimis iš šalčio….

  • crazydaidy parašė:

    Labai patikti – už tai, kad viskas išjausta, išgyventa ir pasidalinta 🙂 Tikros bėgikiškos emocijos ir viskas labai artima. Mes irgi kartu su Vidas Jaunesnysis po caro maro laikų (nemažos pertraukos) stojome Pabaiske į startą su iš baimės pilnomis akimis nežinant kiek spausti, kaip paskaičiuoti jėgas ir kaip ORIAI finišuoti, o pasirodo čia ir slypi tikrasis menas… Dar prisiminėme kaip gūdžiais 2014-ais teko atbėgti šiose varžybose pačiai pirmai ir trasoje bėgant su draugiška palyda iš Rolando Kazlo išgirsti nepakartojamą frazę: “O, Gražuolė ir Pabaisssskas“ :DD Tai tiek, linkiu vėl išmokti mėgautis bėgimu ir linkėjimai namuose likusiems pingvinams:)

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

What’s this?

You are currently reading Kaip numiriau iš gėdos per varžybas at pingvino kojos.

meta

%d bloggers like this: