Razvedka Anykščiuose #2 – Lajų takas

sausio 3, 2017 § Parašykite komentarą


Šiandien likus keliems šimtams metrų iki ženklo “Anykščiai“ pamačiau degalinę Baltic Petroleum. Ir buvo nuostabu.

Gėriau kavytės, kuri nebuvo tokia nuostabi. Valgiau raguolį ir MandMsų. O tada jau pakylėtas visas užbaigiau razvedką.

Šiandien kojos ne tai kad medinės, bet metalinės. Tik tiek, kad vietoj roboto kažkokia nervų sistema suinstaliuota, kaip ir priklauso kiborgui, ir jaučiu visus tuos skaustelėjimus. Ale, po pusryčių visai atsigavims ir išvariau. Maj jį gals taip sakant.

Bėgau p. Padugninio stilium. Ramiais neplačiais žingsniukais.

Aplinkui nieko įspūdingo kaip ir vidiniam pasaulėly. Pribėgęs SPA Vilnius Anykščiai ar kaip ten jis ženklą, pasukau asfaltuotu keliuku link Puntuko. Paklausiau lazdomis einančio dieduko ar nuves tas kelias mane iki ten ir gavęs teigiamą atsakymą, supratau, kad bus easy viskas. Neisiu purvintis ir trailintis baisiai. Užteks ir asfalto metalinėms kojoms. Pakeliui nusukau į Šlavės slėnio atodangą:

Padariau sysiu ir toliau ramiai nubėgau. Sumokėjau 4 eur (paskui pamačiau, kad nieks nemoka, visi tiesiog lipa ant tako ir kontrolės nėra jokios, bet tada paracionalizavau, kad nu tipo vis tiek statė ir gers žmogus aš ir bla bla, bet kartėlio liko). Pavaikščiojau tuo taku. Žmonių sutikau.

dsc_0019

Grįžti nutariau aplinkeliu kokiu tais. Pravariau visgi miškais trailo biški, tada šunys vietiniai ir asfaltas. Nu ir ta BP kaip razvedkės vinis.

Viduj daugiausiai galvojau apie tą jautimąsi geresniu ir atrodymą. Tik sutinku kokį žmogų ar toj pačioj degalinėj apsipirkinėjančius statybinikus, iš karto nevalingai mintys – pažiekit į mane, kietas koks aš, iš Lajų tako atbėgau, 20 km nubėgau, pize pize. Što za ja, što za figūra maja. Ir neina atsikratyt. Sugauni tą monologą vidinį, pataisai į “tu toks pat kaip visi“, išlygini. Ale vėl, pamatai kokius kelio darbininkus ir vėl “pize pize, žiekit, bėgu, kai kietai ane?“. Nėra ramybės šitoj vietoj. Nors tu ką. Noris atrodyt, noris būt kietam, noris, kad užskaitytų, žavėtųs ar stebėtųs, keistuoliu laikytų. Negaliu kažkaip savo reikalais užsiimt ir tiesiog daryt ką reikia daryt.

Man aukštas lygis yra visi kolegos bėgikai, kurie niekur nepostina, kad bėgioja ir kiek bėgioja. Kurie nesiafišuoja, o tiesiog bėgioja. Kurie net nekolekcionuoja ordinų (medalių), numerių, nubėgtų km, nubėgtų pusmaratonių/maratonų/trailų. Totilas man aukštas lygis. Kai pas jį maratoną bėgau, supasakojo, kad visus pastate šalia sodybos kabėjusius medalius laikui bėgant pasisavino ten tūsindavusios kompanijos (nu tipo sodybos su pirtimi nuoma ir pan.). Ir jo reakcija buvo: “bent kažkam pravertė“. Neina man dar taip. Vis dar noris kolekcijų ir tada vis gręžiotis į jas ir glostytis, džiaugtis, girtis.

Tokia natūra.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

What’s this?

You are currently reading Razvedka Anykščiuose #2 – Lajų takas at pingvino kojos.

meta

%d bloggers like this: