O taip va va

lapkričio 23, 2016 § 2 Komentaras


Long time no see.

Šiandien viena iš tų dienų, kai nušvinta sąmonė, persimaino ir supranti, kad negali neparašyt apie tai tiems tyliems blogo skaitytojams, pasislėpusiems kamputy savo kambary. Už ekrano.

Šiandien supratau, kas mane motyvavo iki šiol, kame reikalas, kad nebemotyvuoja ir netgi biški supratau, kas galėtų motyvuot ateity. Bėgti, turiu omeny.

Motyvavo

Nepilnavertiškumo jausmas. Menka savivertė. Užgautos ambicijos. Noras kažkam kažką įrodyt. Tečiui.

Nebemotyvuoja

Nes įrodžiau.  Kad ir paskutinį kartą, kai matėmės. “Sūnau, jei bėgsi, tai bėk su galva, kokius 5-10 km ir užteks.“ Aš sakau: “Nu kad man taip neįdomu. Man reik 95 km, tada jau šis tas.“
Tetis jau supranta, kad išleido džiną iš butelio ir turi sportuojantį vaiką, kuris ant tiek nori kažkam kažką įrodyt, kad jau baig numirt.
In fact. Tečiui buvo skirtas toks važiavimas dviračiu per visą A1 autostradą. Long long time ago. Jau tada supratau, kad su tečium sąskaitas suvedžiau, dabar jau būsiu man on my own ir nebereik kažkam kažko įrodinėt. Ale turbūt nuvariau su ta pačia motyvacija į bėgimą.
Tiesa, su dviračiu dar ir mama buvo. Kai visai mažiuks buvau (like 10 year ol’), tai buvo tokia taisyklė, nevažiuoti su dviračiu toliau nei tokio vaikų darželio prie mūsų namo tvora. Tai aš į Pabalius nuvažiavau (Šiauliai). Gyvenom Pietiniam, kur Kmita “Pietinia kronikas“ išleido ką tik. Žodžiu, didelė dalis dviračio buvo ir mamai taikoma, kad “tai kur čia tos ribos už kurių jau nebegalima“.
Nu. Tai nebemotyvuoja, nes įrodžiau. Nes nu kiek gi galima nu? Jau net ir toks draugs ex-kultūrists sakė, ko tu tam bloge vis apie tetį ir apie tetį.

Motyvuos

Va velns. Ir vėl pasimečiau.
Nu gerai. Manau, kad motyvuos tai, kad bėgiojantis aš pats sau fainesnis. Visi tie dopamine surges irgi neblogs dalyks. Bus ko laukt ir prieš ką virpėt gyvenime. Bus patyrimai. Žmonės. Traumos. Pakilimai ir nuosmukiai. Bus lipimai per save. Bus švaresnė galva ir vidus. Konkurencija. Bėgimo kelionės. Žodžiu, visa tai, kas buvo, tik be tos įrodymo dalies. Kuom jin man šian taip kitaip pasimatė? Kad tame yra pykčio momentas. Ir pažeminimo, mažumo-žemumo. “Tu da mažiuks, nevažiuok už darželio tvoros.“ Ir tada yra tie tėvai labai šalia. Norėdamas įrodyt jiem, kad jau didelis, per patį tą įrodinėjimo procesą, niekaip nuo jų negaliu nutolt. Neina tapt man on my own.

Gerai. Kad jau pats jaunas tetulis esu (sportoholikai, kaip tu ten gyvs? Nebesportuoji irgi, ane?), tai mane motyvuos tai, kad noriu būti toks tetulis, kuris sportuos. Man seriously ilgą laiką atrodė, kad vyrai sportuoja vaikystėj-jaunystėj, tada gyvenimo shit hittina hard ir tu vos pajėgi su juo tvarkytis, atsiranda visokie biški žalingi įpročiai ir taip ir varai iki senatvės. Ir tik su bėgimu atėjo, kad yra tų vyrų, kurie kažkaip kitaip išsivarto. Tai aš į tą pusę bandysiu.

Tiek.

Reklama

§ 2 Responses to O taip va va

  • Artūras parašė:

    Jau ne pirmas rašinys, kai pagalvoju, jog rašai apie mano kovas, demonus, nugalėjimus ir suvokimą.
    Taip pat myniau per Lietuvą, bėgau ultrą, pradėjau skydive’int su pašonėje krebždančia mintimi “kažkam įrodyti“.

    Džiaugiuosi ir truputį pavydžiu, kad pavyksta tobulėti:)

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

What’s this?

You are currently reading O taip va va at pingvino kojos.

meta

%d bloggers like this: