Gyvenimas be sporto

spalio 7, 2016 § 7 Komentaras


Kokį tais minčių pūlinį noris spaust lauk, tai tekit.

Šiandien per laisvą minutę darbe užsirašiau sau, ką atidėjęs esu laisvesniam gyvenimo laikui. Nu kai vaikas didesnis, namai įrengti ir tokie dalykai. Tai du reikalus užsirašiau:

  • lakstyti trailus ir varyt į kalnus lakstyti trailus
  • išbandyt crossfitą funkcinių treniruočių studijoj

Pažiūrėjau užsirašęs, galvoju – ne taip ir blogai. Ne tiek ir daug atidėjau.

Fak tie rezultatai, pagalvojau. Fak. Yra jau tas maratonas, yra tie PB visi, ir tas ultra vienas yra. Gal ir motyvavo, gal ir kabino, bet.. vienintelis bėgimo kablys yra visiems laisvai prieinamas prie bet kokio pasiruošimo. Tai patekti į tą zoną, kai skauda kojas, širdis malas ir kai tu esi ant galimybių ribos. Kai meti sau iššūkį, kai padarai daugiau nei gali, kai išbėgi iš savęs. Ir dzin distancija, greitis ir visa kita, svarbiausia ta magiška riba, kai jau pradeda veržtis prakaitas ir kauptis seilė ir jau kai kartais ta pati seilė lieka ant žando.

Arba kaip su tuo Zakopanės kalnu. Vaikštai apačioj ir galvoji, velns, ryt reiks kažkaip ten į viršų užbėgt. Ir nesitik. O paskui užbėgi ir vis tiek nesitik, kad užbėgai :).

Bėgimas yra intensyvus jausmas. Išgyvenimas. Bėgime intensyviai gyveni. Nevisada pagauni tą momentą, bet jis nėra ir toks nepagaunamas, tereikia stumtelt save į unknown. Virpuliuks velnia.

Galvoju, ne tiek ir daug laiko praėjo nuo pirmų varžybų Pabaiske. Kur Senukų draugė tapo senukų drauge ir greitosios palydove. O aš nulūžau bebėgdamas su Gintare iš Jonavos. Paskui buvo Rėkyva, kur bėgau 14 km ir tiek bijojau pritrūkt energijos, kad buvau nusipirkęs ir nešiaus tokių saldainių su katinu. Suvalgau saldainį, visa burna apsivelia, atsigert neturiu, bet džiaugiuos, nes nenulūšiu :). Tenais vos vos Kinderį aplenkiau. Ir daug tokių istorijų. Daug augimo, tobulėjimo. Bet tie pirmi kartais patys įsimintiniausi, nes ten tas intensyvus iš-gyvenimas visai visai ranka pasiekiamas. Praktiškai 1,5 km jau ir turi jį. Paskui aišku, noras greitai ir daug ir toli ir apie traumas net minties. Ir visa ta dainelė, bet apsisuka ratas ir vėl sugrįžti, supranti, kad svarbiausia ta paprasta pastangos akimirka, kai jau lyg ir nebegali, bet va dar truputį gali ir gyveni sau.

Komps išsikraun. Dar pilčiau čia jum.

///

Jau kita diena čia, tai dar parašysiu.

Apie savo tą karą/kovą/boikotą su cukrum. Kaip tik dar padugninis šian svečiavos, tai balsu net stebėjos “cukrus, cukrus“, kai pamatė, ką deduos į burną prie arbatėlės. Tai nespėjau jam paaiškint, db visiem paaiškinsiu :). Mano santykis su maistu turi gilių graikiškų tradicijų. Mano maitinimuisi šeimininkauja pasikeisdami Apolonas ir Dionisas (gal net Dionizas). Apolonas stengiasi didžiąją dalį paimt ir kai viskas ok su mano energijom, savivertėm ir ryte dažniausiai viskas būn gražiai ir tvarkingai ir racionaliai. O paskui kai Apolonas nuein miegot/ilsėtis/atostogaut, sveikas Dionisai :))). Kada būn žema energija (arba jos nebebūn) (arba net minusinė būn), kai savivertė taip pat kaip energija ir dažniausiai vakare (tamsoj :))) arba savaitės gale, o tada tai puotaujam. Tada diena gali atrodyti kad ir kaip šiandieninė: normalūs pusryčiai (sumuštinis ir kavytė be cukraus), tada kavytė be cukraus, tada normalūs pietus (sriuba ir salotos) ir…. tadadadammmm… kavytė (be cukraus) su gražučiu iš kažkur atsiradusiu keksiuku, tada arbata su dviem iš kažkur atsiradusiais pyragėliais ir tada (čia jau ~21h) obuolių sultys (nes pieniuko nebedaug ir reikia rytinei SD kavai palikti) su trim tais pačiais pyragėliais ir kažkodėl šalta sardelė ant viršaus. O tada sėdi ir tą įrašą gamini :). Toks ir gyvenimėlis. Susigalvoji susivaržymą, tada būni gers berniuks, o paskui (ir čia įdomiausia dalis) ar kad na zlost mame otmorozhu sebe ushi, kad toks gers berniuks nebebūčiau, ar dar bala žino dėl ko pradedi maisto orgijas kelti ir žiet kaip skrandis išviduriuoj kitą rytą viską. Dar galima šį reikalą tituluot kad ir “coca-colos“ diena. Šiandien “coca-colos“ diena, aš nepakaltinamas. Vežkit mane į McDonaldą, paskui į Hesburgerį ir dasimušt į kebabinę, paskui dar Talučio mega shake’ą tą duokit dar. Ir dar čipsų su “coca-cola“ noriu.

Sustojom Statoile čia po to vienuolių (vieną tikrai aplenkėm vienuolę su ėjimo lazdom) bėgimo, laikau mažąjį pingvinočiką ant rankų ir kur pasisuku visur cukrus. Taip ir sakau anam: “va čia cukrus ir čia cukrus ir dar gerai, kad alkoholio nėra“.

Tai ką valgyt? Nors čia ne tame net klausims. Aišku, aš pikts ant tų visų kompanijų, kurios kaip man audira fb parodė seniau papirko mokslininkus, kad šie paskelbtų tyrimus, jog riebals labiau pavojings už cukrų. Lb pikts. Nes negalima taip. Bet čia ir mano vidiniai demonai. Susigalvoju visokių šūdų su tom savidisciplinom, o paskui pats maištauju, įpuolu į kitus šūdus kažkokius, tada vėl susigalvoju naujų šūdų ir smaginuos taip visas ruds. Gyvenčiau sau normaliai. Kaip ir kitam čia tokiam straipsny skaičiau, kad norint suspėt visus darbus nudirbt, nereikia jų visų į kuo griežtesnę dienotvarkę susistatyt, bet užtenka klaust savęs: “o ką dabar norėtum veikt?“, “o dabar?“ ir t.t. Ir pasidaro tie darbai. Tai su maistu mažu irgi – “nu, tai ką norėtum dabar valgyt?“, “o dabar?“, “keksiuko nori – per ausį gausi“, “nu o dabar ką?“ :))))))))))) Supratot, kur lenkiu. Blemba, kur prievarta ten ir maištas. Kad ir ta be ryšio politinė agitacija, kur visi juokiatės:

Ir dar su keiksmais. Taigi dėjau aš ant to jūsų raginimo. Ateikit visi į namus ir tą patį į akis man pasakykit. Arba nekurkit to savo Zero 3. Cha. Neisiu balsuot ir ką, nekursit? Taigi delfis jau trimituoja, kad pradėjot kurt, tai kame reikalas?

Taip va ir gyvenu. Kai pasakiau čia kažkada savo draugeliui, kad aš jaučiuos stors, tai jis sakė, kad gal tu anoreksiks :). Bet taip gan rimtai. O aš jau ir pats nebesuprantu iš tikro – stors aš ar nestors; ar dabar metu svorį, ar laikau, kad neaugtų į viršų; ar vėl noriu tik kartą per savaitę cukrų valgyt, ar dabar intuityviai noriu maitintis; kam aš tą sardelę šaltą ką tik suvalgiau?

Labiausiai tai mane nervuoj kategoriški įsitikinimai gyvenime. Reik eit balsuot. Reik eit bėgiot. Trailai yra kietai. Įsimylėjau kalnus. Sportas sveikata. Baik aukštąjį mokslą, apsigink disertaciją ir naktim galėsi taksą vairuot. Pz pz kaip kietai. Man patink, kai gyvenims yra skonio reikals. Ir kai balsuot ar nebalsuot irgi skonio reikals. Ir man patink susitvarkyt savo kiemą ir jei visi jį susitvarkys, tada bus graži gatvė/miests/šalis. Man patink neturėt kategoriškų įsitikinimų ir su kitais žmonėm jais nesibadyt, bet cukrus yra blogai!

p.s. SD nesuvalgė pusės savo keksiuko ant nakties, hmm…. kaži kaži kaip čia daba bus.

Reklama

§ 7 Responses to Gyvenimas be sporto

  • Aurelija parašė:

    Juokiuosi balsu – viskas taaaaaaaaaaaaaaip pažįstama… Atrodo, kad ir aš gyvenu nuo iššūkio iki iššūkio, nuo vieno apribojimo iki kito, o kad normaliai susitvarkyt gyvenimą – nu tai niekaip neišeina 🙂
    Beje, crossfit’as yra labai faina – išbandžiau prieš mėnesį, nebegaliu sustot, priklausomybė formuojasi 🙂

  • Lapkritis parašė:

    Man kartą autoritetas pasakė, kad niekas taip nepriveda prie kraštutinumų, kaip aukso vidurio paieškos.

    Norėčiau ir aš mokėti nesiaubti šaldytuvo 2 nakties po sunkesnio bėgimuko ir valgyt taip, kad nereiktų per savaitę po 6 valandas per virvutę šokinėti… 😦 bet nesigauna. Ant svarstyklių dabar bijau lipt.

    • Kiborgas parašė:

      Geras 🙂 lb patiko tas autoriteto sakinys. Stengsiuos nepamiršt ano!

      • Lapkritis parašė:

        O aš Modeselektor atradau. Ajaj kaip gerai. Produktyvumas gal ir kenčia nuo šokių pokių darbo vietoj, bet nuotaika kaip up. Tai gal ir nekenčia tada? Nesisieloju dėl to, ką šįryt svarstyklės parodė, bet su tuo aukso viduriu dar bus reikalų… 😦

  • Kiborgas parašė:

    Modeselektor yra gėrių gėris. Ten jų boiler roomai visi lb geri. Nu tie live jutubėj kur yra.

  • audira parašė:

    Nu, leisiu sau aštriau pasisakyti. Prisapaliojai čia kaip kokia paauglė mergaitė Cosmo prisiskaičiusi. Baisu net skaityt… Valgyk tą cukrų ir neimk į galvą. Du šaukšteliai kavoje ar bandelė viena kita yra niekis, jeigu šiaip pilnavertiškai maitiniesi.

    Daug šitos anti-cukraus šnekos ateina iš amerikos. Ten (čia toks labai apibendrinimas, nes iš tiesų ir ten yra visaip) tai tikrai yra didelė problema. Pas juos viskas yra 2x saldžiau negu pas mus ir niekas labai daržovių nevalgo tik sumuštinius ir colą ir dar su čipsais užkanda. Ir daugybė nutukusių, nes mažai juda.

    Esi aktyvus, tau reikia energijos. Ir cukriuko kavoj, ir naktį paėst reikia. Prisibadauji ir dėl to nuotaika krenta taip, kad paskui reikia kompensuot blogai jaustis ir vyrkaut sau bloge.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

What’s this?

You are currently reading Gyvenimas be sporto at pingvino kojos.

meta

%d bloggers like this: