Where’s your heart at?

Vis daugiau galvoju apie tai, kas buvo: patirtis, žmones, vietas. Dažnai aplanko deja vu. Kažkur tai buvo, filmas prisisuko. Kai laukiaus vienai patyrusiai mamikei pasakojau, kad oi kaip bėgiosiu vaiką įsisodinus.. Ji man pasakė tik tiek – tu būsi visai kitas žmogus.
Šeštadienį sugalvojom, kad sekmadienį papramogausim. Išsiruošėm į Alytaus tiltų bėgimą. Jaučiu pirmą kart vykom į varžybas ne patys bėgt, o tiesiog, paploti? Išvažiavom ankšciausiai, nes gi visi bėgimai 10 val. prasideda? Ne, ne visi. Šis 12. Pabimbinėjom po bundantį Alytų, miškelyje prie finišo mėlynių pavalgėm. Prasidėjo pirmieji finišai ir tada mane hitino. Kad čia buvau, kad bėgau, kad karšta belekaip, kad sustojau, ėjau, galvojau, kad viskas, tada vėl bėgau. Neva Elektrėnai, neva  Prienai-Birštonas, toks geras miksas kankynės. Hitino, kad nebenoriu tos kančios visai 🙂 Gal reikėjo ploti už finišo atsitojus, būčiau mačius, kokia euforija bėgikų veiduos. Būčiau pavydėjus iškeltų aleliujai rankų. Supratau, kad bėgikė iš manęs išgaravo, taip banaliai, kaip rytmečio rūkas rugsėjo pirmąją. Jaučiaus, kaip kažką švento pavogus, net nedrąsu buvo finišavusiam Padugniniui į akis žiūrėti.
Koks netikėtas atsisveikinimo laiškas? Aš jau visai kitas žmogus?
Ir tada BAM! Vakar perskaičiau Lauryno Urbšio dvigubo IRONMAN’o įrašą. Verkiau, ojėj… Kukčiojau tyliai šalia miegančio sūnaus. Dabar rašau ir vėl kaupias.
Jei Jums kyla klausimas “where’s your heart at“. Eikit pasitikrint čia.