Kai susergi

sausio 31, 2016 § Parašykite komentarą


Galima daug hipotetinių klausimų įrašo pradžiai prigalvoti. Pavyzdžiui, ar bėgikas serga kitaip nei eilinis pilietis? Ne tiek fiziologiškai, kiek psichologiškai. Juk jis taip nori būti sveikas ir stiprus, tai gal reaguoja jautriau?

Dar galvojau, gal parašyti apie ligos įveiką. Nu vos ne – “strategijos, padėsiančios jums įveikti nelauktai užklupusią ligą”. Bet supratau, kad nelabai nelabai kas gausis.

Tai kaip visada teks rašyti savo išgyvenimus. Arba bent jau kas man padėjo.

Kažkaip šį kartą itin skausmingai reagavau į pirmus požymius (gerklės kutenimas, tada sloga, tada kosulys ir visa tai lydi nedidelė temperatūra). Galinga neigimo stadija buvo. “Va tuoj tris kivius suvalgau ir iš ryto jau neskaudės gerklės”. Paskui: “nu savaitgalį pagulėsiu ir būsiu sveikas”. Šeštadienio rytą: “O žiek, jau gerklę mažiau skaudą, jau čia ką nors paveiksiu atsikėlęs”. Neigimas toks su rimtu pykčiu. “Nu kodėl man, kodėl dabar, ką ne taip padariau, eina viskas …”.

O paskui viskas kaip visada. Nepastumiamų reikalų neatsiranda. Nieks nenumiršta be tavęs. Bėgimas irgi gražiai išsigaubia su visom treniruotėm ir laukia išsveikusio.

Nu gerai. Tipsas. Man labiausiai padėjo, kai pažiūrėjau pernai treniruočių žurnalą ir pamačiau, kiek laiko tipiškai sirgdavau tuo peršalimu ir pamačiau, kad 6-7 dienas. Ir viskas. Tada kažkaip viskas įsirėmino laike ir supratau, kad ir tai laikina, ir tai praeis. Jei penktadienį atguliau, tai jau kitam penktadieniui galiu planuotis lengvą pasportavimą.

Jei dar iš tos serijos kaip visada – tai liga geriausias nuolankumo mokytojas. Kai tampi itin priklausomas nuo artimųjų ir atsiprašinėji bei dėkoji už visą priežiūrą. Kai susitinki su savo silpnumu ir supranti, kad trapu viskas. Ir kad mažiukas virusiukas tave pyst ir paguldo savaitei. Tokį didelį maratonininką ultratrailininką. Tai gal šį kartą sunkiau gavos su tuo nuolankumu, nes labai norėjau, kad pagal mane būtų. Kad stiprus norėjau būt, šeimai pinigą uždirbt, pagelbėt ten viskame. O dabar turiu Alfonsaut sau ir ne tik, kad nepadėt žmonai, bet ir sau imt.

Nieko neina kontruoliuot. Kuo labiau stengiuos, tuo stipriau nuolankumo gaunu pasimokyt. Susitaikyt, priimt ir žygiuot toliau.

Už tai ir smagu po kiekvienos sunkios treniruotės padėkot Dievuliui, kad be traumų šį kartą ir kad apskritai šiai treniruotei buvo lemta įvykti. Kur jau ten po sunkių varžybų. Ten du tris kartus negėda padėkot.

Liga yra didelis slow mokytojas. Kaip ir sportas. Nieko čia nepaforsuosi. Nei su trim kiviais, nei su papildoma intervaline treniruote. Kaupi  kas metus tą 10% pagreitėjimą ir tiek. Su dėsniais kažkokiais susitinki prie kurių tik nuolankiai gali prieit. Dar pagalvojau, kad gal ne slow, bet chill. Relax. Tokį neforsavimo atitudą kuria labai.

O daugiau gal ir nėra nieko. Guli sau, prakaituoji. Kinus apie submarinus žiūri ir Jo Nesbo pagaliau sumąstai paskaitinėt už dyką per Kindlą :).

p.s. Kai sysiu ėjau daryt čia šįandien kiek anksčiau, mąsčiau – ar atsirastų koks reikalas, kurio negalėtum pastumt dėl ligos. Tai daug nieko neprimąsčiau, bet jaučiu, kad atsirastų (karai ten visokie, vaiko liga ir pan.). Bet faktas, kad daugelis mano “reikalų” yra visiškai pastumiami. Nors atrodė, kad nea.

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

What’s this?

You are currently reading Kai susergi at pingvino kojos.

meta

%d bloggers like this: