Apie meilę kūnui

sausio 14, 2016 § 13 Komentaras


Pirmiausia tai pasidžiaugsiu, kad šian radau dar vieną bėgimo praktinį pritaikymą. Marius G. prifilmavo gražių vaizdelių iš paryžietiško urban trail, tai gal juos ir imkim už įkvėpimą. Žodžiu. Šian ryte nuvairavau mašinytę į kitą miesto galą paremontuot ir į darbą, kuris šian nekontaktinis buvo (t.y. be žmonių, tik su kompu ir savim) parbėgau kokį 10 km. Nu nuostabus pojūtis. Visai kaip koks Ramoška jaučiaus (http://viena.lt/2016/01/04/po-patirto-infarkto-tiesiai-i-begimo-batelius/). Osom. Reiks kartot. Bet ne apie tai aš šian.

Vakar kaip tais perskaičiau tokio kūno terapeuto iš Izraelio straipsniuką apie Miki mausą ir vartotojišką kultūrą, ir kaip ji mums vargšams neduoda ramiai gyventi ir daro mus necontent, needy ir unhappy. Labai užkabino viena straipsnio vieta, kurioj jis aprašo psichoterapinį darbą su jaunu bodibilderiu. Pats straipsnis btw yra čia (http://www.imt.co.il/vault/139%20-%202015%20-%20Forever%20young.pdf). Tas bodibilderis kentėjo nuo savo kūno vaizdo ir nors buvo gražutis visas, bet vis tiek nelaimings ir storas jautėsi. Autoriaus atradimas buvo, kad pamaigęs truputį to kliento kūną, jis nustatė, kad išorė lb tvirta pas jį ir raumeninga, bet vyrukas stokoja vidinių raumenų, kurie ne tokie matomi, bet kurie atlaiko išorės grožį. Ir velnia velnia kaip apie mane, pagalvojau sau bėgdamas šian kaip Ramoška. Nesvarbu kaip jauties, svarbu kaip atrodai, ne? Arba “we buy stuff that we don’t need with the money that we don’t have to impress people that we don’t know“… Žodžiu, kažką tokio jautraus many sukibino, kad stačiau daug savivertės ir stabilumo vidinio ant išorės fasado – atrodymo, pasiekimų visokių, rezultatų, įspūdžio, impressiono. Ir  sumaišiau, kad reikėjo gi vidaus nepamiršt. Yra dar kitas į šią temą geras: jaunesni partnerį renkamės pagal išorę, o vyresni pagal vidų.

Ir tada prie ko vedu, kad tas autorius vardu Asaf labai kalbėjo apie tai kaip nekenčiame savo kūnų. Kaip verčiame juos būti vis tobulesniais ir kaip esame vis jais nepatenkinti. Čia negerai, ten negerai, čia spuogas, čia riebalas, čia plaukas ne į temą. Vos ne photošopą kokį realų galėtų sukurt pasaulis, kur atsistoji prieš veidrodį ir pasifotošopini taip, kaip norėtum. Ir čia didžioji dilema, kodėl ir šį įrašą ėmiaus rašyti – kiek sportas ir disciplinuotas mėgėjiškas sportas kyla iš meilės, o kiek iš hatredo? Pradėjau bėgioti tai tikrai dėl to, kad gražiau atrodyt. Ir atrodau, ir tas laimės maišų neprinešė man. Buvo džiaugsmo, bet viskas kaip visada normalizavos ties kažkokiu kiborgo vidurkiu laimės ir nusistovėjo. Krupicka kažkuriam iš savo trumpų filmukų irgi prisipažino, kad pavartė savo kažkurių metų treniruočių žurnalą ir apstulbęs buvo nuo krūvių, kuriuos versdavo savo kūną atlaikyti.

Idealiu atveju, musiau, turėtumėm būt geram kontakte su savo kūnu tiek sportuodami, tiek besiilsėdami. Tiek sezone, tiek žiemos miego tarpsezony. Tiek dieną prieš maratoną, tiek dieną po Kalėdų.

Asaf pateikia darbo su tuo kultūristų rezultatus kaip sėkmę. Kokie gi tie rezultatai (jei tingėsit skaityt): Markas tapo antivartotoju. Jis nepežiūri TV ir neskaito spaudos. Jis nebesilanko sporto salėje, bet pradėjo ilgai vaikščioti laisvalaikiu. Markas nebeskiria tiek laiko savo išvaizdos dailinimui ir netgi turi mažą pilvuką (OMG!). <…> Markas nebeturi perfekt kūno, tačiau jis labiau savimi patenkintas.

Stiprus tas straipsnis velnia. Bent man asmeniškai. Grįždamas namo šian irgi galvojau apie jį. Apie tą ašinę temą, kad vartojimo aparatas skatina mane būti needy, nuolatinėje trūkumo būsenoje, kai to realaus trūkumo net nėra. Kuria dirbtiną motyvaciją. Kad ir tas pats cukrus. Realiai mums jo tiek nereikia, bet prisikemšam prireklamuotų produktų (netgi tas Kefir jobšikmat pilnas cukraus prikimštas, kad tik pirktų bl), užsihypinam smegenis ir paskui norim dar dar dar dar. Ir bėgu sau namo ir galvoju (eretiška mintis ahead), kad o vdrug viskas pas mane ok. Tiek su kūnu, tiek su sportiniais pasiekimais, tiek su profesija, tiek su išprusimu, tiek su materialine gerovė. Nu tipo su viskuo. Jeigu esminius poreikius patenkinau ir galiu tiesiog džiaugtis. Ar gal net ne džiaugtis, bet ramiai gyventi. CONTENT.

Kai mažasis pingvinočikas nurimsta po kakinimų ir kasdienių dramų, su Senukų sakom atsidusę ramiau: “Content baby“ :).

Gal yra kažkokia kvaitulinga ir nerami laimė, kurios sieki pametęs galvą ir protą, obsesyviai ir maniakiškai ir pasiekęs jauties apsvaigęs tris paras. O gal yra jos puseserė, rami laimė, kad ją pasiekti reikia nurimti, patekti į stillness, non doing, non judging ir less is more ir ji kaip drugelis nutūps ant peties. Jei apsikvaitulinsi – nuskris, bet paskui vėl nutūps.

Yra kaip yra. Ir tokia tokelė šiam vakarui gavos.

 

Reklama

§ 13 Responses to Apie meilę kūnui

  • audira parašė:

    Ooo koks geras šitas postas! Nedažnai parašai, bet giliai ir aktualiai. Ačiū!

  • Indrė parašė:

    Labai labai postas! Paprasta teisybė. Dalinuosi Facebooke, gal kam susišvies paskaityt ir pamislyt, kad viskas vis tik yra Content! Ačiū!

  • padugnini parašė:

    Ot tai tau, mano motyvas tikrai ne šits buvo. Ta prasme ne dėl grožio. Gal koks antidepresinis? Gal jaunystėj nerealizuotų dalykų vijimasis? Reiks pamislyt.
    Bet faktas, kad bebėgant jis pasikeitė. Bent taip atrodo. A gali teip būt?

  • Marius parašė:

    Laime yra vidinis jausmas, isoreje jos dar niekas nerado. Niekad nebegau del kuno. Pradzioj begau del azarto ‘padaryti tai’, veliau del malonumo. Begimas turi buti gyvenimo harmonijos dalis. Jokiu budu ne nuovargio ar traumu saltinis. Kita vertus nedaryti nieko taip pat reiskia nemyleti savo kuno, nes jeigu pasiklausysime atydziau, jis tikrai praso judesio..

  • eon parašė:

    Dėl tos laimės… Turiu tokį testą: kiekvienų metų pabaigoj pabandau surasti momentą, kuris tais metais suteikė daugiausiai džiaugsmo. Tokio tikro, įsimintino, vidinio. Ir žinot, dar niekada tie atrinkti momentai nebuvo susiję nei su materialiniais dalykais, nei su kūnu, nei su ambicijų patenkinimu. Visada jie kažkaip labai toli nuo viso šito needų šurmulio. Vat ir visa esmė. Man jie ir su bėgimu nebūna susiję. Bėgimo metu tik išsigryninu mintis ir galiu juos lengviau pagauti:). Mes labai užteršiami viskuo iš aplinkos, greitai ir dideliais kiekiais, kartais net nesusivokiam kokiais kiekiais, nes nerandam laiko aprimti ir ištrinti tas šiukšles. Dar galiu pasakyti, kad didmiestis labai padeda šitam užsiteršimui. Irgi pajaučiau, kai išsikrausčiau iš Vilniaus. Netgi pats bėgimas gali tapti didele tarša, ne veltui ir pats esi paminėjęs “laisvę nuo bėgimo“. Turbūt periodiškai reikia “reloadinti“ sistemą ir valyti šiukšles, kad liktų tik gryni dalykai. To ir linkiu visiems:).

  • paulius parašė:

    Skaitau tą straipsnį ir neduoda ramybės kelios mintys.

    Pirmiausia tai autorius iškart užima tokią daugmaž poziciją: Mickey mouse padarė labiau patrauklų – wrong, moteris nor būti Barbie – wrong, bet niekaip nekertu kas tame wrong? Aš tik ploju delnais kad yra žmonių kurie sugeba parduoti mikimauzą, tam reikia daug įžvalgos, talento ir darbo. Džiaugiuos kad žmogus atranda tai kas jam patinka ir tampa kuo nori kad ir Barbe.

    Kitas dalykas – konsumerizmas nėra prievarta. Rūbai, kosmetika, cukrus, saldainiai, nėra privalomi, yra tik kvailas vartotojas, kuris visko prisiperka daugiau nei jam reikia. Kodėl kaltas turi būti kažkas kitas nei jis pats.

    Apskritai kaltės jausmas žmonėse yra labai stiprus. Kalti jaučiasi kad perka, tada perka mažiau ir teisia kitus, kalti jaučiasi kad degina benziną, tada eina gelbėt planetos ir vėl teisia kitus, the hell aš net turiu kolegų kurie dirba oil industry ir tau tiesiu veidu aiškina kaip mes suvarinėjam šitą motušę planetą. O ta kaltė neduoda jiems ramybės, nes nu primeskit, kažkas kitas neisjaučia tiek kaltas (blogai!). Ir tada užeina noras biški papamokslauti, biški papatronizuoti, prasideda visokių “žmogiškų“ nuodėmių ieškojimas, medžiojimas tų kas “negražiai elgiasi“ – body shaming, consumerism, man made global warming, kas tik nori, žodžiu motinos Teresės giesmelė – jauskitės kalti ir gyvenkit kančioje ir prieisite dangaus vartus!

  • eon parašė:

    Pauliau, bijau, kad kiekvienas vertinam kito mintis per savųjų prizmę:). Jokio kaltės jausmo šitam tekste aš nerandu – tik pažinimo džiaugsmą. Žmogus atranda sau kažką svarbaus ir dalinasi su kitais. Kažkam tiks, kažkam ne, kažkas jau tą etapą praėjęs, o kitą ima ir sunervina, ir net kaltės jausmo kėlimas rodosi:). Pats kaltės jausmas tikrai nėra kažkuo blogas, jei jis verčia tobulėti, kažką keisti ir eiti pirmyn. Jis blogas tik tuo atveju, jei žmogus susigūžia, sustingsta ir užstringa jame. Bet jei žmogus kaltės jausmo vedamas ima kažką keisti – savo, šeimos, šalies, žmonijos ar dar dievažin kokiam labui – tik valio. Šiaip aš manau, kad be jokio kaltės jausmo ar kažkokios savigraužos ir nepasitenkinimo savimi mes tiesiog nustotumėm tobulėti ir tiesiog degraduotumėm. Kažkuriam gyvenimo etape žmogus vis tik turėtų imti užduoti sau klausimus: kam, dėl ko, ar tikrai taip ir panašius.

    • paulius parašė:

      Aš ne apie šitą Kiborgo tekstą, o pie tą po nuoroda (Asaf Rolef Ben-Shahar).

      Bet gal neanalizuokim tiek smarkiai, gal mano bėda kad žinau daug silpnų žmonių kurie vis rauda kaip viskas blogai ir nori temptis paskui save visą pasaulį ir mane tas labai užknisa 🙂

  • Bronius parašė:

    Tarp eilučių perskaičiau, kad bėgimas reikalauja pernelyg daug pastangų ar atsidavimo, o motyvacija kaip ir baigia išgaruoti. Todėl nuolat kankina klausimas: kam iš viso bėgti? (aišku, galiu ir klysti). Bet juk galima bėgti ne dėl išorinių dalykų, o dėl vidinių (čia ne apie dvasinius :): mitochondrijų, kapiliarų, CO2 koncentracijos kraujyje. Man judėjimas svarbus kaip ir miegas, tai dėl sporto net nekyla jokių abejonių. Kyla nebent klausimas “kiek“. Lenkiu link to, kad sveikas ir ištvermingas kūnas nėra joks konsumerizmas ar madų vaikymasis. Tai pamatas, ant kurio galima lipdyti tą vidinę ir visokią kitokią laimę. Ir kuo jis stipresnis, tuo ilgiau tarnaus. Net nematau priežasčių, kodėl kūną ir dvasią reikėtų supriešinti – tai suderinami dalykai, nesuderinamumų kyla nebent galvoje. O tie grožio etalonai ar mados nuolat kinta – galima ir pasimest arba padust lakstant paskui kiekvieną :).

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

What’s this?

You are currently reading Apie meilę kūnui at pingvino kojos.

meta

%d bloggers like this: