Longraninis trapumas

balandžio 20, 2015 § 2 Komentaras


Atėjo į mano gyvenimą 30-ies km longranų metas. Šeštadienį pirmąjį subėgau, liko po poros savaičių antrasis. Tada maratonas, o tada jau banzai.

Neramiai išbėgau į tą šeštadieninį reikalą. Ilgai gulinėjau, prie kompo sėdėjau ir nieko neveikiau. Galiausiai susidėjau želiuką, vandens, nusileidau iki vietinės parduotuvytės ir pasiėmiau kokakolos. Spustelėjau “start” ant laikrodžio ir off i go. Pirmi km gal net iki kokio 7 labai sunkūs. Skauda abu antkaulius, dėl to didžiausias pergyvenimas ir yra. Atlaikys ar ne. Širdis ištreniruota, skrandis, galva. Viskas. Bet va važiuoklė mano byranti tokia, nekelianti didelio pasitikėjimo, nualinta, nustekenta.

Bėgu toliau, jau kažin kokie laukai prasidėjo, Amaliai, traukinio bėgiai, kelias į Palemoną. Nuotaika gerėja, kojos jau nebesiskundžia. Sulaukiu 15 laikrodžio pyptelėjimo ir sukuos atgal. Saulytė išlindo, pagreitėju šiek tiek.

Grįžtu, viskas + –  sklandu, antkauliai atlaikė.

*

Trapumo momentas man čia reikšmingas tuo, kad rezultato siekimas stato mane į ribines padėtis. Pertempsiu ar nepertempsiu. Po kiekvienos traumos sau tyliai žadėdavaus, kad less is more. Jau geriau būsiu mažiau nubėgęs per treniruotes, su daugiau kg ant juosmens, bet užtat sveikas ir apskritai galėsiu startuot. Tos banzai varžybos verčia eiti toliau. Verčia vėl žengti į tas ribines būsenas ir rizikuoti tam, kad apskritai finišuočiau. 30 km turiu bėgti užsimerkęs, noriu juk daug daugiau varžybų metu nubėgti.

Trapumas nervina tuo, kad kūnas lyg mano, lyg ne mano. Tuo savo nepažinumu nervina. Kodėl negalėtų būti koks nors tablo, a la dashboardas, kuriame mirgėtų dačikai ir viską man praneštų kaip ir kas. Kad pasakytų, kiek tiksliai galiu šiandien bėgti ir koks krūvis man šiandien optimaliausias. Tuo nervina. Dashboardo nėra. Reikia nuojautom ir dažnai gan neaiškiais signalais vadovautis.

Trapumas įtempia. Neleidžia mėgautis ir verčia pergyventi. Per-gyventi. Ne tik gyventi dabarties akimirka bėgant, bet gyventi UŽ dabarties akimirkos, kažkur galvoje, nerimuose. Du gyvenimus gyventi. Ir vieną aukoti tam, kad galėtum tą nemalonų, nerimastingą gyventi.

Trapumas skatina stoti akistaton su įsivaizdavimu apie savo stiprumą, galingumą, juo stipriai suabejoti ir atsigręžti į jėgas, aukštesnes už mane.

Trapumas  – tai tik pailgintas žodis TRA_UMA_. Tik PySt ir trauma. Arba subėgi LR ir tada ta aukštesnė jėga, kuri leido tau jį įveikti sako: “P.S. Pasiimu PS raides iš tavęs” :).

Laimingai visiems longraninantiems!

Advertisements

§ 2 Responses to Longraninis trapumas

  • audira parašė:

    Dar vienas nuostabus postas apie rimtus reikalus. Ir nuo šiol P.S. niekada nebus toks pats! Ačiū!

  • Gintaras parašė:

    Taip, tas trapumo jausmas yra. Kažkur giliau, bet yra. Prabėgi bent kokį mažą. Ne taip tiesiogiai pagalvoji, bet kažkur fone, toli – gerai, sustiprėjo raumenys, sausgyslės, bent truputį. Trauma tolsta.
    Apie naujus truputį atleido. Net sugebėjau subėgti apie du mėnesius parkų taurėje kas šeštadienį, maniau neištrauksiu, bet gavosi. Buvau labai nustebęs. Rezultatas nelabai svarbu, svarbu galimybės realizacija.
    Visad stebiuosi tokiais geležiniais žmonėmis kaip Vidas Totilas ar Vytautas Gražys ir daug kitų. Nors ir ne tiek daug. Atrodo, kad jie gali dalyvauti varžybose kasdien. Ir bėga ramiai. Gal tai apgaulė? Nežinau.
    Linkiu SD atsistatyti, neskubant, ramiai, ačiū jums ir sėkmės.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

What’s this?

You are currently reading Longraninis trapumas at pingvino kojos.

meta

%d bloggers like this: