Bemašiniai metai

vasario 12, 2015 § 4 Komentaras


Taip taip, kiek daugiau nei prieš metus pardavėm draugam antrą iš dviejų mašinytę ir likom dviese su Senukų bemašiniai. Kaip matot – sveiki gyvi, judam krutam dar. Vadinasi, be mašinos gyventi įmanoma.

Nors.. praleidę tuos metus, galiausiai sumąstėm, kad norėsim savo automobilio ir po truputį taupomės jam.

Mašina jau seniausiai mūsuose yra komoditis. Kaip ir internetas. Daiktas be kurio sunku įsivaizduoti kasdienį gyvenimą. Gal tik moksleiviai, pensininkai ar dar kokie piliečiai gyvena kitoje realybėje, bet visi kiti – burzgiam su mašinom visur.

Kai atsisakėm mašinos, pamatėm, kad jos labiausiai reikia:

– pripirkti savaitės produktų iš Maximos
– važiuoti į svečius pas draugus, kurie gyvena toli nuo mūsų (tiek tam pačiam, tiek kitam mieste)
– važiuoti kažkur atostogų su kačiuku
– grįžti, kai jau vėlu yra
– ypač žiemos metu, kai be dviračio esi
– (kad ir kaip keistai tai nuskambės) važiuoti į bėgimo varžybas

Kol dar Kaune normaliai laikėsi, tai intensyviai City Bee paslauga naudojomės. Taškas buvo ~2km nuo namų, tai nupėdini per kokį 15 min, pasiimi mašinytę ir vuolia. Tolesniems atstumams nuomodavom iš įmonių arba iš draugo. Į varžybas kooperuodavomės pas kažką. Dažniausiai Petraitį vietinį eksploatuodavom :). Ne žiemos metu apsipirkti savaitei gan smagu ir dviračiais. Abu turėjom po krepšį ant vairo, tai dviese nuvažiuodavom, susikraudavom daug visko ir smagiai linguodami į šonus grįždavom.

Smūgelis į paširdžius buvo City Bee persiorientavimas į Vilniaus miestas ir mums tepaliktas vienas taškas už 5 km nuo mūsų.

*

Dabarty labiausiai gal viešasis transportas dominuoja. Ir pirmiausia, kas krinta į akis, žmonių niūrumas jame. Tikrai žinokit. Visi tokie nuvargę, išvėpę, depresiški, apatiški. Vienas kitas gal tik kažkuo paspinduliuoja, o visi kiti jau kaip kokios juodos skylės. Realiai autobusai gan nauji važinėja, bet yra tokių eksponatų, į kuriuos įlipus, jauties lyg Lyncho filme. Atrodo, kad kampe koks žudikas maniakas peilio ašmenis pirštu brauko.

Kai pabosta viešasis, žiemą Senukų bėgioja dažnai į darbą (dušą te išsiprašė gan nesunkiai), o aš pėdinu pėsčiom. Kas irgi yra geras galvos prapūtimas, ypač po darbų, kai dekompresintas toks nori grįžti ir atsiduoti vakarojimui.

Pavasarį, vasarą, rudenį dominuoja dviratis.

*

Kažkada rašiau įrašą apie bėgiojimą į darbą, tai lygiai tą pačią mintį ir šiam įrašui galiu pritaikyti. Gyventi be mašinos yra totaliai doable shit. Ypač didmiesty. Kažkuo gal primena studijų laikus, biedno studento kompleksėlį grąžina į sąmonę. Ir gal šitas ir buvo vienas sunkiausių persilaužti. Iš pradžių smagu, eksperimentuoji, kitiems pasipasakoji, kad be mašinos ir stebisi visi kaip čia taip. A čia pinigų nėra, a kas? Paskui jau kaip ir apsipranta visi. Gal tik tėvai nenustoja tą pačią dainelę sukti:

– a tai vis dar bėgiojat?

– a da nevalgot mėsos?

– a da nenusipirkot mašinos?

Bent mane tas biedno studento kompleksėlis kažkiek gal ir persekioja. Realiai turėtumėm pinigų tai mašinai. Ir kurui, ir dalim, ir technikinę pravaryt, bet kai neturi mašinos, tai pirma mintis, kodėl jos neturi net mano paties galvoj yra – “turbūt pinigų jai nėra“. Ir kai važiuoji iš darbo autobusu nuvargęs, kartais irgi nespėji pasikoreguot ten savo galvoj ir galvoji, kad biednas esi, kad autobuse sėdi. Jei su mikriuku važiuoji, rečiau atein šita mintis :).

*

Dar jaučiu, kad yra ir kaip vyrui toks kompleksėlis implantuotas. Kad vyras turi turėt mašiną, sėdėt už jos vairo, viską apie ją išmanyt ir savo moterį į darbą nuvežt ir visur kitur. Tai tas dar kartais išlenda ir ramybės neduoda.

*

Apie patogumą dar. Taip. Lyjant lietuj, dviratis niekada neaplenks mašinos komforto prasme. Bet kitais atvejais.. Man čia labai patiko Šarūno tokio draugo patyrimas, kai jis susidomėjo gan rimtai dviračiais ir pradėjo jais į darbą važiuoti vietoj mašinos. Pavažinėjo kokią savaitę-dvi, tada vieną dieną važiavo su mašina į darbą. Mintis buvo: “Driving a car is sooo frustrating“. Ir čia labai tiesa. Dviratis duoda labai didelį kelionės galimybių pasirinkimą. Gali kirsti kampus, užsitempti jį laiptais į viršų, šokt ant šaligatvio, manevruot tarp stovinčių automobilių ir t.t. Nebūna tokio dalyko kaip dviračių kamštis. Tai experienco prasme, nusigavimo į darbą smagumo prasme, dviratis visą galvą lenkia automobilį. Visai kitaip būni. Kūnas ir transporto priemonė visai kitaip susikabinę būna, ne tik per pedalus, vairą ir bėgių svirtį. O kur dar dviračio parkavimo galimybės :).

Ta proga:

*

Tad, kodėl vėl grįžti į mašiną?

Reikia nors kartą ir Petraitį į varžybas nuvežt :).

Reklama

§ 4 Responses to Bemašiniai metai

  • Dainius parašė:

    Buvusioj darbovietėj važinėdamas į/iš darbą su dviračiu visiškai susigadinau savo kaip patikimo žmogaus įvaizdį “Dainiau. Nu vedęs vyras esi, ne pacukas koks, vaikų gi turi, o važinėji į darbą su dviračiu…“ 🙂 Apie požiūrį į bėgikus gali pats įsivaizduot 😀 Ten žmogus garbingas ir patikimas buvo tik tas, kuris atvažiuodavo su audi, na blogiausiu atveju dar su bmw tikdavo. Mano citroens, su kuriuo kartais atlėkdavau darban, buvo ne ką geriau nei dviratis. Neilgai aš ten padirbau, tai, nespėjęs ant audi užsidirbt, žmogum ir nepatapau :D. O šiaip, kai esi ne viens, su šeima, be mašinos yra labai sunku. Bet dar sunkiau yra įsivaizduot gyvenimą be dviračio 🙂

  • Jurgis parašė:

    Mašina reikalinga gyvenant kaime, kai iki “civilizacijos“ >n km.
    Mieste tai yra bereikalingas teršiantis visaip balastas. Mieste reikia naudotis viešuoju transportu. Aišku kitas klausimas kiek jis išvystytas ir t.t. Pvz. nuo britanijos šioj vietoj atsiliekam. Taip pat dviračiai, pėsčiom, bėgte ir pan.
    Aišku aš nesu tipinis žmogėnas-niekada neturėjau šeimos, vaikų, draugų, giminių, tai kažkaip neprireikė nuosavo auto, nes gyvenu mieste. Minčių išlaikyt teises kilo nebent kaip iššūkiui arba savo ego patenkinimui, bet tą vis atidedu neribotam laikui 😉

  • Marius parašė:

    Lietuvoje automobilis yra ryškiai pranašesnis už visas kitas transporto priemones išskyrus susisiekimą trumpais atstumais (iki 3 km). Viešajam transportui labai trūksta prioritetinių eismo sąlygų sudarymo, kas yra labai populiaru vakarų Europoje. O dviračių infrastruktūros Lietuvoje beveik iš vis nėra, nors šitas susisiekimo būdas labai populiarėja. Olandijos ar Danijos lygio dar ilgai nepasieksim (pirmiausiai dėl valstietiško mentaliteto), bet nuo Rusijos jau tikrai atitrūkom 🙂

  • petraitis parašė:

    Na man be citriuko nei is vietos, ir petraicius i varzybas, ir vaikus i darzeli, ir zmona i darba nuvezti reik, ir is treniruotes grizt. Is esmes ner alternatyvu. Teko pabuti be auto pora menesiu, absoliuti katastrofa. 🙂

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

What’s this?

You are currently reading Bemašiniai metai at pingvino kojos.

meta

%d bloggers like this: