Anatomy for runners – The human slingshot dilemma

sausio 10, 2015 § 7 Komentaras


O taip va, angliškai kaliau pavadinimą. Čia bandysiu surašyt svarbiausius dalykus, kurių nežinojau iki tol, kol neperskaičiau Jay Dichary “Anatomy for runners” knygos.

Youtubėj šitam koks tai dieduks irgi bando padaryt tą patį, ką ir aš :).

Žodžiu, man toks buvo eye-openeris šita knyga. Atrodo, kartą ir visiems laikas dašilo, kodėl gaudavau traumas ir kas gali būti negerai.

1. The human slingshot

Slingshot yra ragatkė lietuviškai. Bėgimo metu mes kaupiame energiją, kai pastatome koją ir išleidžiame sukauptą energiją, kai atsispiriame nuo tos kojos. Ir čia labai svarbiu tampa stabilumo faktorius. Jei įtempus ragatkę, kita ranka, kuri laiko ją, yra nestabili – tai mes ne tik į taikinį nepataikysim, bet ir dalį energijos iššvaistysim.

2. Pėdos nykštys

Kitas smagus pavyzdys šitoj knygoj, kad nykštys pėdoje yra atsakingas labai stipriai už stabilumą ir už atsispyrimą. Jei paimtume plaktuką į ranką ir jį laikytume tik keturiais pirštais (be nykščio), tai jis būtų visas wobbly, krutėtų judėtų. Jei tik uždedam dar ir nykštį, penktą pirštą, tada atsiranda stabilumas. Tai su pėda lygiai tas pats.

Ir čia autorius kritikuoja šiuolaikinius bėgimo batelius, nes daugelis jų turi smailą priekį, kuriame mūsų pirštai susiglaudžia kaip dešrelės Statoile. Nykštys neturi erdvės funkcionavimui ir negali tinkamai savo darbo atlikt.

Dar. Nykštį turi prispaust plantar fascia (ta kur eina nuo nykščio iki kulno), bet ne blauzdos priekiniai raumenys. Jei pastarieji dirba, tai nykštis susilenkia spausdamas. Jei fascia, tai tiesiai lygiai prispaudžia.

3. Kodėl bėgime traumos?

Todėl, kad daugelis turi gerą variklį, bet neturi geros pakabos, šarnyrų, amortizatorių, ratų ir t.t. Žodžiu, variklis yra, bet šasės nėra (nzn ar yra toks lietuviškas žodis :)). Sportiniam ėjime traumų beveik nebūna (arba šiaip šiaurietiškuose visokiuose), nes ten visą laiką yra viena pėda kontakte su žeme ir dėl to, nusileidžiant, tenka tik 1.1 kūno masės. Nėra šokinėjimo. Tiesiai iš knygos jei cituot: “Typically a walker spends 60% of his time in stance and 40% in swing during comfortable paces”. Su bėgimu yra kitaip. Čia nėra double-support. T.y. niekada neliečiama žemė abejom pėdom iš karto ir bėgikai tik 30-40% laiko praleidžia pėda liesdami žemę ir 60-70% skrydyje.

Nusileidimo metu pėdai tenka 2.2-2.7 kūno masės apkrova (mano atveju 160-220 kg maišiuks). Sprinteriams dar didesnė: 3-3.1 kūno masės. Didėjant greičiui, didėja žingsnis, mažėja laikas praleistas pėdai kontaktuojant su žeme ir didėja skrydžio laikas. Ir traumų tikimybė.

Traumos bėgime iš principo dėl neteisingos stovėsenos. Labai gerą stovėseną turi afrikos moterys, kurios nešioja ant galvos sofas-lovas:

Photo-IRIN

ir flamingai:

0069_flamingo_one_leg

Jie turi tiesią gerą stovėseną ir dėl to gali daug krauti vertikaliai ant savęs. Dideles apkrovas. Ir nieks nesugriūn: nei nugara, nei sąnariai, nei shin splints ir t.t.

4. Visų raumenų principas

Geriausia, kai bėgant dirba tie raumenys, kurie turėtų dirbti. Pvz., užpakalis lb lb svarbus. Jei jis nedirba, tada dirbs kažkas kitkas, kompensuos užpakalio raumenų neįsijungimą ir bus pertempimai ir t.t. Geriausia, kai krūvis paskirstytas per visą organizmą ir viskas yra pasijungę tinkamai.

5. Paskutiniai gabaliukai

– krūvį galima/reikia dėti ant stabilaus organizmo. Čia gera metafora su V8 varikliu, kuris turi prastą sukibimą. Recipe for disaster kitaip sakant. Arba, jei darant vienos kojos pritūpimus:viskas wobbly, tai nereikia galvot, kad jei dar daugiau bėgiosiu, tai nebebus wobbly. Čia ir man buvo pas kineziterapeutę, kai su shin splints nuėjau ir ji paprašė tuos pritūpimus padaryt ir viskas wobbly buvo, tai sakė, kad daktaras man neleistų bėgiot. Žodžiu, pirmiausia reikia stabilumą susitvarkyt.

– nesistengiant pagerint PB, bėgimas gali būti daug mažiau pavojingas. Reikia dėti kuo arčiau kūno centro koją (nebėgti elnio žingsniu kaip Dopolskas :), Rumšiškėse pats mačiau) ir greitai jas kaitalioti vieną su kita (gan aukštas kadensas). Pir pir pir. Tada ir svorio sumažės, nes kūnas iš riebalų energiją ims, ir šiaip smagu bus viskas. Traumų tikimybė lb išauga, jei bėgama ant galimybių ribos. Jei spaudžiama, norima vis daugiau.

– po traumų organizmas poilsio dėka nebūtinai sugrįš į ten, kur buvo. Gali likti dalykai, kuriuos reikia ištaisyt. Ten daug apie šitą visą rašo, bet man kas nauja buvo, kad rimtas tempimas, kuris turi prailginti ten, kur per trumpa, turi trukti 3 min ir tęstis ilgai: 10-12 savaičių kasdien. Paskui dar visi audinių surambėjimų ištaisymai. Pvz. toj pačioj pėdoj jei skausminga plantar fascia, rasti dviem pirštais tą vietą, ją suspausti ir lankstyti pirštus pėdos.

All in all, labai gera knygelė. Jei būčiau skaitęs pradžioj bėgimo, gal net nebūčiau pradėjęs bėgiot ;). Arba nebūčiau įveikęs knygos, nes per daug sudėtinga. Arba būčiau kaip tik viską labai taisyklingai pradėjęs. Kaip kokie fokusininkai pas Rakštiką, man rodos, pradeda.

Advertisements

§ 7 Responses to Anatomy for runners – The human slingshot dilemma

  • Marius parašė:

    Pradžioj nebūtum skaitęs 😀 Sakytum n…. man ta knyga 😀 Šiaip aš irgi wobbling ant to pritupimo. Beje focusai irgi traumuojasi 😉 Dėkui už straipsnį, kai gausiu traumą – žinosiu kokią knygą pirkti 🙂

  • Kiborgas parašė:

    Pirkt nebūtina, galėsi pasiskolint iš bibliotekos mūsų 🙂

  • Gintaras parašė:

    Čia jau pusę trenerio. Greit bus visas.

    Treneriai sako – bėk, ir bėgi. Kažką subtilesnio-neteko girdėti.

    Viskas-intuityviai. O gaila.

  • lapebega parašė:

    Kaži kaip ten visgi su tuo surambėjimų taisymu. Aš klausiau savo kinezi, ar įmanoma visai eliminuoti traumos randą. Sakė nea, nors lyg ir suabejojo. Nu gal ir neįmanoma taip visai, bet apmažinti kažkaip… Bo atseit viskas, toj vietoj lieka su visam “rambas”. Knygoj apie tai daugiau gal rašo?

    • Kiborgas parašė:

      Nu aš neeksperts ir tai, kas toj knygoj parašyta galėjau iškreiptai suprast, bet joje daugiau teigia, kad įmanoma ir netgi reikia randus sutvakryt. Ten kalba apie collagen fibers (taip berods), kurie gerai veikiančioj kojoj būna vienkrypčiai, darnūs (kaip maži laidukai kad ir interneto tinklo kabely), o kai ištinka trauma, tai jie susimaizgo, susiraizgo ir pradeda į visas puses rodyt. Ir tada reikia juos vėl vienkrypčius padaryt. O tas darymas tai iš principo darbas su trigeriniais taškais. Randi skaudamą vietą, ją suspaudi ir tada su koja ar pėda ar ranka darai lenkimo judesį. Pvz. pas mane plantar fascioj yra viens toks. Tai užspaudžiu ir judinu pirštus į viršų, į apačią 😉
      Kažkaip panašiai :)))

  • Tadas parašė:

    “Sportiniam ėjime traumų beveik nebūna (arba šiaip šiaurietiškuose visokiuose), nes ten visą laiką yra viena pėda kontakte su žeme ir dėl to, nusileidžiant, tenka tik 1.1 kūno masės.”

    sportinis ėjimas yra savaime traumuojanti sporto šaka,dėl pastovaus kelio sąnario sąlyčio su žeme,kone kiekvienas ne vienerius metus sportuojantis ėjikas turi problemų su nugara,ypač apatine jos dalimi.Kojos per kelį nenatūraliai iškrypusios,bei klubo srities susidėvėjimas.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

What’s this?

You are currently reading Anatomy for runners – The human slingshot dilemma at pingvino kojos.

meta

%d bloggers like this: