Nebėr ką rašyt, nebėr

lapkričio 13, 2014 § 2 Komentaras


Mąsčiau mąsčiau čia ir sugalvojau, kad parašysiu įrašą apie tai, kad nebesirašo. Daug paralelių. Pavyzdžiui, viena, kad ir nebesibėga. Nors bėgu, reguliariai, viską ten, bet degimo ko tais nebėra, kojos apsunkusios, pasitikėjimas sumenkęs. Nežinau, kiek krūvio galiu kraut, sugijus jau ta koja ar dar reik patausot. Toks keistas pereinamasis etapas. Kita paralelė, kad nebėra ką ten daug mokytis tam bėgime. Mokymosi alkį jaučiuos patenkinęs, naujos knygos apie bėgimą namuos stoviniuoja, lūkuriuoja, jau spėjo ir pabost gal jom.

Learning-curve

Šitas, kur piešinuky, irgi savaip veikia. Pagalvojau apie tokią mergaitę iš to paties miesto kilusią, kur ir aš, grafomanę tokią. Jinai rašo blogą apie rašymą ir aktyviausiai jį rašė būtent tada, kai mokėsi rašyt. Išmoko ir aprimo. Man kažkas panašaus (nzn kaip Senukų draugei, reiks užklaust). Kai mokiaus bėgt, tai tas how good you are keitės kas kelias dienas. Ir vis aikčiojai, aikčiojai. O jei aikčioji, tai kaip neparašysi kitiems. Juk it’s fuckin unbelievably amazingly fantastic. O dabar toks daugiau oh well.

Pamenu, kažkas panašaus buvo, kai supratau, kad suaugusio žmogaus gyvenimas panašiai juda. Taip ramiai kažkaip. Nutinka ten visko ir kartais labai rimto, bet subalansuotai, paprastai. Aišku, išskyrus visokius priklausomus nuo kažko, dramas mėgstančius, dirbtinius sunkumus sau sukuriančius ir po tris moteris kasdien (ir dar žmoną) norinčius apibėgt, pasilabint. Bet šiaip paprasto žmogelio paprastas ir gyvenimas.

Dar toks atėjo. Kad jei būčiau priešmirtinis koks dieduks (nu kokių 70-80 metų senumo), tada jaučiu nesitaupyčiau. Varyčiau iškart į 100 mylių varžybas arba joms ruoščiaus ant rimto. O dabar taupaus. Jaučiu, kad dar visko reiks nuveikt gyvenime ir nereik sproginėt kasdien ir kiekvienoj treniruotėj.

Bėgimas tampa įpročiu. Sveikokas gyvenimo būdas koks tai apsiformavo. Čia irgi toks, negi džiūgausi, kad dantis valais rytais. “Eina sau, šiandien kaip nerealiai dantis išsivaliau… Taip, žinai, valaus valaus ir galvoju – dar biški pasivalysiu – ir dar biški valaus valaus ir staiga… tokia gera būsena užėjo, net nežinau kaip apibūdint, bet toks kaip kaifas kažkoks. Taip jaučiu susiliejau su kažkuo, ką čia su kažkuo – su visuma, pasauliu. Tampu vieniu, viskas išnyksta – dantys, šepetukas, vaizdas veidrody – įsisuku į besisukančią spiralę, kuri neša mane į juodąją skylę… nene, ne kariesą, normalią tokią didelę skylę. Ir ne mamos gimdą, tokią kosminę, žinai…“. Tai va gal kažko tokio panašaus nebėra su bėgimu :).

Reklama

§ 2 Responses to Nebėr ką rašyt, nebėr

  • forumas parašė:

    Labas, aš ta minėtoji “grafomanė“ iš Šiaulių, keturiasdešimtmetė “mergaitė“ 🙂

    Norėjau nuraminti, kad rašosi man puikiai. Tik neberašau tinklaraštyje apie tai, kaip mokausi rašyti, nes senokai perėjau į kitą etapą: mokausi ir toliau, bet daugiausia iš savo praktikos, patirties, kurdama, o ne tik skaitydama knygas apie kūrybiškąjį rašymą. Štai jau antrasis mano romanas – paskutiniame kūrybos etape…

    Būtų liūdna, jei septynerius metus tik tuo ir užsiimtum, kad rašytum apie tai, kaip rašyti, ar ne?

    Ir visgi kaip tik šiandien prisėdau rašyti straipsnio apie rašymą, nes “Grafomanijos“ skaitytojai vis klausia, kaip rašyti, jei tingisi ar tiesiog nesirašo…

    Sėkmės!

    Sandra B.

  • Kiborgas parašė:

    Mergaitė, mergaitė. Dvasia nesensta 😉
    Skatinėju, ką parašai – ačiū!

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

What’s this?

You are currently reading Nebėr ką rašyt, nebėr at pingvino kojos.

meta

%d bloggers like this: