Dar daugiau mazochizmo prašau

rugsėjo 11, 2014 § 3 Komentaras


Šiandien darbe visai įsiskaičiau į “Masochism” (aut. Lyn Cowan, 1982). Gerai taip užkabino, supratau, kad ir apie bėgiojimus mano čia.

Per atostogas dar skaitinėjau Rachmaninovo biografiją, tai ten irgi radau gerą vietą, kad katarsis pasirodo yra ne šiaip iškrova, bet apsivalymas kančia. Taip ir buvo parašyta.

Padrikai aš čia, bet kol kas ir nesusirezgė dorai. Mazochizmas labai susijęs su kontrolės atidavimu/netekimu. Tai visiškas paklusimas kito valiai, savo ego atsisakymas. Ir kartu bausmės siekimas, siekiant apvalyti savo nešvarią sielą. Kuo didesnę bausmę gauni, tuo švaresnis po to jautiesi.

Bėgimui daug kas tinka. Bent jau bėgant, kad po to jaustųsi pingvino kojos kitą rytą. Privedimas savęs iki nugriuvimo, iki taško, kai nebegali daugiau, o tada pradedi save plakt viduj, kad nebegali daugiau ir vis stengies nepalūžt. Arba bėgimas 5-10 km distancijos per varžybas, kai spurtuoji beveik nuo pradžių ir nežinai – lūši ar ne. Čia irgi kontrolės atidavimas ir atsidavimas gi?

Kuom ta knyga patinka, kad reabilituoja mazochizmą. Juk niekas nenorim tokiais būti? Įsikąsti baimės kriaušę (želiukas?), užsidėti lateksinius rūbelius (tamprės?), įduoti partneriui botagėlį (lažybos, kuris greitesnis?) ir patirti tą apvalančią kančią. Reabilituoja taip, kad parodo, jog tai nėra vien sick fuck psichiatrinis reikalas. Kad yra daug didesnė prasmė po visu tuo seksualinio ištvirkimo paviršium. O prasmė ta, kad padeda susipusiausvyrinti. Padeda atsverti stipraus ego, šaunuolio, visapusės kontrolės ir jėgos kultą ir patirti bejėgystę, nekontrolę, totalų priklausymą ir silpnumą. Nes juk tai irgi gyvenimo dalis. Dažnai būtent ta nuo kurios gręžiamės ir sukam akis. Smirdintys sysiuku valkatos troleibuse, bikus renkantys pagyvenę praeiviai, seni-paliegę-traumuoti-nusikamavę žmonės.

Maratonas irgi high ir low. Nubėgi 42, kitą dieną negali paeiti. High ir low. Tai tu stiprus ar silpnas?
*

Dar tokių eretiškų minčių. Jei yra apsivalymas kančia ir, tarkim, maratonas yra vienas iš būdų šitam reikalui, vis tiek lieka klausimas – apsivalymas nuo ko? Man kaip puikybės mėgėjui iš karto ta puikybė ir prisiminė. Mažu nuo puikybės? Kad manei esąs kietas, geresnis už kitus.
Dar kas įdomu. Kad mazochizmas turi ir gilias religines šaknis. Nežinau ar yra lietuviškas toks žodis – flagelantas (flagellant). “Flagellants are practitioners of an extreme form of mortification of their own flesh by whipping it with various instruments.” Toj knygoj, kuri čia visą šitą košę užvirė, minima, kad saviplaka pareina iš Imitatio Christi (noro būti panašiu į Kristų). Pastarąjį nuplakė, tai ir flagelantai nusiplaka save ir atperka kaltes.

Prie ko vedu. Kad iš principo tiek puikybė, tiek saviplaka yra apie tą patį – apie norą būti panašiu į Dievą. Puikybė savo nesiskaitymu, visagalybe, viršumu. O saviplaka kitu rakursu, bet irgi imituojant.

*

Į pabaigą einant.. Bėgant maratoną irgi – galima sakyti, kad aš čia viską kontroliuoju, viską apskaičiavau, planą pasidariau, nuo jo nenukrypstu. Tada bėgs Ego. Galima išeiti iš ego ir bėgti įkvėptam, leistis nešamam, atsiduoti kūnui ar kitam dariniui, kas daugiau nei aš. Tada bėgs už mane, aš tik atsiduosiu procesui. Gal ir dar koks variantas yra.

*

Asmeniškai. Tuoj įtikėsiu, kad nebėgioti yra didesnė kančia nei bėgioti. Trauma kaip bausmė, kaip negalėjimas eiti ir toliau save plakti, patirti katarsį, apsivalyti. Tai lyg nuolatinis prausimasis tik po dušu ir negalėjimas nueiti į pirtį, kur tave nuplaka kas, dvi vantas pasiėmęs (longranas).

Jo. Nebėgioti – tai gyventi paprastą pilką gyvenimą. Nepatirti high ir lows. Nesidalinti patirtimi, neturėti ko papasakoti bloge ar nepažįstamiems per vakarėlį. Pilkai, nuobodžiai, paprastai. Nors nusišauk.

Sėkmės Jum ten visiem sekmadienį. Apsivalykit kančia.

 

Advertisements

§ 3 Responses to Dar daugiau mazochizmo prašau

  • padugnini parašė:

    Nu yr teisybės. Kai saka – kiekvienam bajery yra dalis bajerio… Nu reikia mum pasidirginti, tik nemanau, kad bėgimas čia kažkuo išskirtinis. Tas pats tinka bilekokiam sportui, net šaškėms. O bendriau paėmus ir visai veiklai – (žr. darboholizmas.)

    Dar mielai pasiginčyčiau dėl to kontrolės atidavimo, manyč, kad daugely atvejų priešingai yr: programos, appsai, gėpėesai, klubai, forumai. Kas čia, jai ne noras žūtbūt valdyt situaciją.

    Nors… yra bėgime kažkas tokio… pasąmoninio, überinstinktinio, priešistorinio, simbolinio.

    Ačiū už palinkėjimus, sekmadienį prireiks. Ir už gerą postą 🙂

  • 1 parašė:

    Kaip prisiversti vel begti…

    • Kiborgas parašė:

      Čia paradoksas, man rodos. Realiai – bėgimas turi pats pasiimti. Savęs versti nereikia. Jei nesibėga, tai nesibėga. Bent man daug dažniau vertėjo stabdyti save nuo bėgimo, taip buvo pasiėmęs.
      Iš kitos pusės ir ypač po rašinėliu mazochizmo tema, mazochizmas – tai savo valios sulaužymas ir atsidavimas kito valiai. Kapitalus paklusnumas. Tai reikia tuomet arba trenerio bėgimo, kuriam visiškai atsiduot, arba programos, kuriai atsiduot, arba tiesiog nebekelti tokių klausimų “bėgti ar nebėgti”. Bėgti ir viskas.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

What’s this?

You are currently reading Dar daugiau mazochizmo prašau at pingvino kojos.

meta

%d bloggers like this: