Traumų įveikimo momenčiukai

liepos 9, 2014 § 2 Komentaras


Dar visai neseniai rašiau (įraše “We survive Nike”), kad kai nutiko ITB trauma, tai buvo ragas, o paskui visai naudingų dalykų išpešti iš to pavyko. Tai dabar nutiko kita trauma ir labai jau sunku išpešinėt, nu bet pabandysiu.

Trauma

06.14 bėgau 32 km LR. Iki tol jaučiaus nuvargęs, varantis ant didelio krūvio ir netausojantis savęs tai jau tikrai. LR susibėgo visai gerai, ant galo dar pastabžiau save, kad “nėra čia ko ardytis” ir parbėgau. Everything went just fine. Numigau kažkiek, atbudęs pageiminau Falloutą 3 ir tada pajutau kažkokį skausmelį prie blauzdos kaulo, apačioj. Taip ir nutiko. Kitą dieną vyko Kauno maratonas. Atbalėjinau už visus ir tiek prisikaupiau emocijų, kad išbėgau keliem kilometram. Per daug neskaudėjo, bet jautėsi, kad kažkas jau yra su ta koja.

Pasinaršiau internetus apie blauzdikaulio uždegimą. Galvoju, duosiu pailsėt iki kokio ketvirtadienio ir bus ramu. Nebuvo.

Dar daviau pailsėt. Sekmadienį (savaitė po paskutinio bėgimo) išbėgau 5 kilometram, skaudėt labai neskauda, bet tas pats jausmas, kad kažkas negerai su koja.

Depresija

Nu bet apie tai gal ant galo.

Daktarai ir gydymas

Senukų draugė prieš maratoną Kauno varė pas kineziterapeutę, visaip išyrė, tai ir aš užsirašiau. Išmaigė visaip tą koją, krūvą trigerinių taškų išmasažavo blauzdoj ir užpakaly. Pasakė, kad nestabili pėda per čiurną ir kad šoniniai užpakalio raumenys neveikia ir kad preso pratimus darant, pilvą reikia įtraukt taip lyg į per siaurus džinsus lystum ar sysiu sulaikytum. Davė tris pratimus daryt. Iš kurių svarbiausias – stovėt kuo ilgiau ant vienos kojos, pilnai padėjus pėdą (reikia mažąjį ir nykštį pastoviai prispaustus jaust) ir jei pavyksta užsimerkt. Bele kokio paprastumo ir sunkumo pratimas. Taip ir darau. Ir dar sakė, kad greičiausiai yra tas blauzdikaulio uždegimas, nes toj vietoj daug aštresnis skausmas, ne toks kaip trigeriniuose taškuose.

Klausiau, ar galiu bėgiot. Nusišypsojo ir sakė, kad tikrai nebus ta, kuri draudžia, bet daktaras vien nestabilias mano kojas pamatęs neleistų bėgt.

Pradėjau daryt pratimus. Po kelių dienų kažkaip kritau į paniką ir galvoju, kad reikia eit pas kokį daktarą, kad pasakytų kaip tą uždegimą geriausia susigydyt. Susirandu visokius ortopedus-traumatologus, sporto dispancerius. Jie gali arba už metų, arba tada, kai aš negaliu. Nervuojuos, kad tiek daug reikia dirbt ir negaliu net koja normaliai pasirūpint. Susigūglinu kiek galima daugiau. Randu tą rusišką aprašymą,gūglinuos, kas tas geparinas, pasirodo, kad heparinas ir kad Lioton gelis jo turi. Tepu skaudamą vietą porą kartų per dieną tuo geliu. Antroji pusė nuperka mano prašymu kompresams daryt maišelį su mėlyna mase, kurią įdedi į verdantį vandenį, palaikai, apvynioji rankšluosčių ir dedi viską ant kojos, o pats ramiai futbolą žiūri.

Bėgiot nebėgioju. Truputį dviračio ir viskas.

Šią savaitę vėl pas kineziterapeutę ir į dispanserį pas traumatologą.

Pasiskaičiau Gallowayjaus knygelėj apie traumas. Tai jei periostitas, tai 3-5 savaites be krūvio, kad pilnai sugytų 3-4 mėnesiai.

Atšaukiu dalyvavimą Draugystės maratone.

Depresija

Kažkaip keistai sutapo, kad tuo pačiu metu pasiėmiau skaityt self-help knygelę “overcoming low self-esteem”. Ir sutapo, kad pervargęs ir psichologiškai, nes atostogų jau kaip ciuckis noriu. Ir apsileidims kažkoks gyvenime, netvarkyti stalčiai, namai, reikalai. Ir dar dviračiui padangą nuleido. Žodžiu, nebuvo tik trauma.

Bet pajaust kiek daug vertės gyvenime ant bėgimo buvo pastatyta, labai pajaučiau. Ypač tas nubėgtų km skaičius. Nubėgi per mėnesį 200-300 km – vyrs. Nenubėgi – nevyrs. Tai gal nuo to sunkiausiai atsirišinėjau. Ir vis galvojau – nu kodėl aš su savim vis taip. Kodėl negaliu pasitenkint “vidutiniškai”. Kodėl mintyse save užskaitysiu tik 100 km varžybose nubėgusį? Kai negali bėgti ir rinkti kilometrų, už ką save gerbti ir vertinti.

Ir dabar dar pasimetęs. Gal ne taip baisiai, bet su bėgimu buvo visai aišku: pasieki sezono tikslus – maladec, nepasieki – sissy. Jojo, toj knygoj rašė, kad vidinis savęs kritikavimas ir vadinimas vardais nėra tinkama strategija gyvenime…

Ir pati trauma. Kad dar bent skaudėtų normaliai, tada bent jau nereiktų su savim dealint – bėgt ar nebėgt. Dabar dar priverst save nebėgt. Choose the right way. Ir visi tie magiški mąstymai, kad tuoj tuoj, pailsėsi, atsigausi, nubėgsi dar tą maratoną. Bet paleidau. Ir kitus paleidau, ir net nėra didelio ūpo planuotis. Ir save kaip bėgiką paleidau. Nors traumą gydaus sąžiningai. Pratimus beveik be praleidimų, patepimus, pašildymus.

Dar labai high – low momentas. Buvau tikrai high. Nerealus sezonas. Išbėgau 10 km per 42 su biškiu. Pradėjau apie 40 min svajot. Net tas medalis už trečią vietą miniatiūrinėse varžybėlėse ėmė atrodyt ranka pasiekiamas. O tai mano svajonių svajonė. Tikras medalis už tikrą pasiekimą tikrose varžybose. Ir tada “low”. Kai visai nebebėgi. Ir dar gerai, kad tik žinai, jog forma jau krito ir net nebėgi į lauką pasitikrint ant kiek.

***

Pamokos:

1. Bėgiot daugiau trailų, įvariau treniruosi raumenyną.
2. Nuvaryt į nemokamas treniruotes? Stot į KMK? Speciukus privers pasidaryt.
3. Džiaugtis.
4. Nevalgyt bulkučių iki rugsėjo 1 d.
5. Susižavėjimas bėgimu praėjo (pirmi metai tikrai buvo daug spalvingesni ir aikčiojimo šitam bloge rastumėt daug daugiau), bet gal ateina meilė?
6. Bloge galima rašyt ne tik tada, kai PB pasigerini. Kai susitraumuoji – irgi rašyk – parodysi, kad bėgiko kelias ne vien patalai ir pūkai.
7. Kai susitraumuoji, gali atrasti gydytojus ir pagalbininkus tavo bėgimo kelyje. Ir apskritai trauma pataiso, padeda rasti sveikesnį, geresnį priėjimą prie mėgiamos veiklos.
8. Tėvai tavimi jau didžiuojasi.
9. Žmona irgi.
10. Užskaityk save už įdėtas pastangas. Tiek treniruotėse, tiek besigydant, tiek bedepresuojant. Rezultatai samo saboi. Svarbiausia, kad atradai, kas patinka.

***

Įsitempti moku, reikalauti moku, standartus užsikelti moku.
Atsipalaiduoti, paleisti, nuleisti standartus pačiam sau mokausi.

Advertisements

§ 2 Responses to Traumų įveikimo momenčiukai

  • Dainius parašė:

    Uzuojauta. Gal tikslai buvo biski per auksti ar per greitai siekiami? Man svarbu begti, tai kasdienis dziaugsmas, na ir kas kad niekada ant pakylos nepakilsiu )) Tai kaip kuno higiena, juk dantis daznai valomes automatiskai.
    Paguodai: “Skausmas neisvengiamas, kentejimas pasirenkamas” – gal Murakamio?
    Istvermes gydantis. Labai geras dalykelis yra veterinarineje vaistineje zalias karves arba arklio tepalas )) Juk ir mes gyvunai ))

  • […] Pirmas įrašas apie tai čia. […]

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

What’s this?

You are currently reading Traumų įveikimo momenčiukai at pingvino kojos.

meta

%d bloggers like this: