We survive Vilnius 2014

gegužės 27, 2014 § 10 Komentaras


Žiekit. Gyvenime nėra “blogų” patirčių ir “gerų” patirčių. Ta tokia tiesiogine, primityvia prasme. Pavyzdžiui, praeitų metų pradžioj, besiruošdamas pirmam maratonui, truktelėjau koją ir galiausiai nebegalėjau daugiau 2 km be skausmo nubėgt (ITB bėdos). Tada buvo pasaulio pabaiga. Dabar, retrospektyviai – viena geriausių patirčių, padariusi iš manęs daug geresnį bėgiką:

– nuėjau pas kineziterapeutą
– ištiesinau stovėseną
– pradėjau midfootinti
– atradau bele kiek klaidų tempimo pratimuose, kuriuos darydavau
– viršutinę kūno dalį sustiprinau, išmokau atsilenkimus tokius mandrus daryt, kurie labai skirias nuo mokyklinių
– užpakalio raumenis ištreniravau ir pradėjau jaust bėgiodamas

ir t.t. Sutinku, kad buvo itin skausminga ir nemaloni patirtis, bet retrospektyviai tikrai džiaugiuosi, kad ji nutiko. O maratonus jau net du spėjau subėgt.

Tai dabar apie tą Nike bėgimą sekmadienį. Taip, itin sunki ir nemaloni patirtis. Bet ar ne dėl to bėgiojam? Ir jei maratoną būtų lengva nubėgt, tai ar tikrai taip labai norėtumėm bėgt? Juk kavą ryte gert lengva ir kažkaip nelabai laikom vienu geresnių gyvenimo pasiekimų, kad išgėrėm tiek kavos?

Suprantat, in a way Nike’as prikėlė krūvą iš mūsų prieš porą metų bėgiot (ir aš ten savo 10 km PB “gerinaus”, iš 50 min norėjau išbėgt :)), o dabar sugalvojo take it to the next level. Parodyti, kad bėgimas gali būti ir toks: pavojingas, grėsmingas, negailestingas. Aštriuosius dantukus iššiepė. Ir ką? Pradėjom visi cypt iš baimės. Sakyt, kad taip negalima, taip nesitarėm.

Nu gerai. Buvo baisu ir man. Ir netgi dėl savęs, nes sugalvojau, kad reikia ir šitam PB gerintis. Tik šįkart jau pusmaratonio. Gediminas Kinderis dar prieš startą perspėjo, kad nedurniuočiau, kad vakar Marijampolėj (1h bėgimo LT čempionatas) daug kas “nusiėmė” dėl karščio, bet ruošiaus, norėjau. O baisu buvo – ką aš žinau kaip tas šilumos smūgis yra? Arba kaip yra bėgant netekti sąmonės? Bet labiau gal dėl kitų. Ypač jau finišavus. Dėl amerikonų su flanelinėm maikėm (žinau, kad medvilninės, bet flanelinės geriau skamba). Dėl visų, su ilgom tympom bėgusių. Galvojau, “tik neduokdie kad kas mirs”. Nes čia jau negrįžtama. Čia pamokos jau tik mums, nebe tam žmogui. Suamerikoninta rusiška ruletė?

Jei grįžt į tą nebaisumo gabaliuką. Šypsaus dabar, nes žmonės yra geri. Ir jie padeda bėdoj. Duoda man savo Neptūno buteliuką, gautą po 10 km finišo, kai aš suku paskutinį 1 km ratuką. Pila ant manęs ledinį vandenį atsitempta žarna. Pasistato du kibirus vandens ir leidžia pasemti virtuviniu puoduku. Ir grįžta kažkoks labai labai seniai pamirštas jausmas, kad kai tau bus sunku (ir net jei dėl tavo pačio kvailos galvos, kai sugalvojai nesąmonę daryt; ruletką pažaist) – tavimi pasirūpins. Ta miela močiutė, kuri turbūt vos pakėlė tuos kibirus su vandeniu. Didelis užaugęs vyras, kuriuo rūpinasi anoniminė senutė.

Man bėgimas yra mazochizmo saldainis. Jei bėgiočiau dėl sveikatos, tai bėgčiau 3 kartus per savaitę po 20 min 7 min/km tempu. Bėgioju tam, kad skaudėtų, kad vos galėčiau pakelti krūvį. Iš principo, bėgu tam, kad pralaimėčiau. Nuolat. Kad įsitikinčiau, jog nemoku, esu lievas, kad yra bele kiek greitesnių už mane. Ir pats save nutempiu tuomet iš puikybių į apačią. Bėgime man nėra safe word (mazochistiniuose žaidimuose susigalvojamas “saugus žodis”, kurį ištarus, žaidimas nutraukiamas). Jei bėgdamas sustoju, viduj ištariu “nebegaliu”, plakimas tik prasideda. Todėl karts nuo karto varžybose prieš finišą stabteliu, paeinu keletą metrų, kad dar labiau “nusiplakčiau”.

Ir dėl to sekmadieninė patirtis buvo pats tas. Ant galimybių ribos su prieskoniais. Anyžinis mazochizmo saldainis:

pradžia “aš pasigerinsiu PB!”
pabaiga “aš pasiekiau finišą…”

***

Juk turim tą saugumo iliuziją, ne? Kad nemirsim iki senatvės. Turim turim. Aš tai tikrai turiu. Jauni gražūs, pabėgiojam sau. O sekmadienį gi visai nesaugiai pažaidėm su mirtim? Ir gerai. Iliuzijų bus mažiau. Gyvenimo plikumo ir šaltumo tą karštą dieną pajutom. Gerai, kad ne vieni. Kad būryje. Ir su padedančiom senutėm.

***

Kai tau bus išties sunku, tavimi pasirūpins.

Arba ne.

Advertisements

§ 10 Responses to We survive Vilnius 2014

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

What’s this?

You are currently reading We survive Vilnius 2014 at pingvino kojos.

meta

%d bloggers like this: