Mintys po Varšuvos

balandžio 17, 2014 § 4 Komentaras


Subėgau antrą maratoną. Per 3:46:55.

Buvo vėl labai kuklinanti patirtis, nes ties 35 km tiesiog sustojau ir pradėjau eiti. Paskui dar tris kartus taip padariau. Daug klaidų pridariau. Per anksti stojau į startą ir nenubėgus nei 10 km teko stoti sysiaus. Apie bėgimo tempą išvis pradėjau galvoti tik prieš užmigdamas išvakarėse. O ir to, ką sugalvojau, visai nesilaikiau. Užgreitinau. Neišėjo savęs sustabdyt, sulėtint. Bet bent jau papukus dorai užsiklijavau ;).

Gerai man tos kuklinančios patirtys. Galvoju, kad yra du poliai, ties kuriais visi mes ir išsidėstom kaip asmenybės:

“Man sėkmės nereikia gyvenime“ ————————————————————— “Man pasisekė“

Tai kartais, kai šoku ant puikybės, priartėju prie visagalybės ir absoliutaus sėkmės nereikalingumo :). Tuomet ir praverčia kuklinančios patirtys. Norėjau per 3:39 subėgt. Ir buvau pasiruošęs, manau. Bet vava.

Taip ir gyvenu dabar. Kuklesnis.

*

Dabar tokį sunkų periodą išgyvenu. Bet ne dėl to, kad tų 7 minučių gaila. Tuščia kažkaip. Bėgti norisi, bet neaišku kam. Čia tipo pasiekto tikslo sindromas? Psichologai sako, kad reikia su kiekvienu atėjusiu jausmu pasibūt taip iš esmės ir tada lengviau kiti ateis. Tokį vos ne ratą suki:

1. užsimanai kažko
pradedi siekt
pradedi viltis ir nerimaut ar pasieksi
pasieki
džiaugies, didžiuojies
pasipūti
pradedi netekt, tuštėt
netenki
ištuštėji and back to number one

Galvoju, ko netenku? Atrodo, net nespėjau pasidžiaugt, o jau liūdžiu. Toks Saulius autobuse, va jis tai pasidžiaugė, atšventė – iš peties taip.

*

Labai kirto jau ir pačiam maratone per kažkokią beprasmybę, cinizmą. Po 40 km gal. Kai jau visai visai nedaug liko. Suvalgiau dar bananą, berods, einu. Matau, dėdis atsirėmęs į turėklus nubrozdintais keliais ir dviem savanoriais šalia. Visi tik lenkia, bėga pro šalį. Keli eina šalimais. “Ką aš čia veikiu?“ mintyse. “Kas čia vyksta išvis?“.

*
All in all, jaučiu, kad bėgsiu dar. Ir dar. Ir jum siūlau. Man rodos maratonas turi galią duoti žmogui būtent tai, ko jam reikia. Pasipūtusiam – kuklumo. Kukliam – pasitikėjimo. Ir dar nemokamų bananų ir šokolado visiems, jei Varšuvoj bėgsit :).

Reklama

§ 4 Responses to Mintys po Varšuvos

  • paulius parašė:

    Bėgsi bėgsi, nė ku dėsies 🙂 man toks irgi buvo po pirmo lūžimo Vilniuje, gerai tavo nupasakota savijauta paskutiniuose km. Sau einu ir galvoju, nei aš čia bėgikas, ką čia apsimetinėju. Durnelis! Sedėčiau namie dabar, atsirado sportininkas. Visi lekia pro šonus. Pareidamas nusikeikiau daugiau nei per visą pasiruošimą. Bet juk čia normalu, sekančiam atsiėmiau, atsiimsi ir tu 🙂

  • Vaidas Žlabys parašė:

    Geros ir teisingos mintys. 😉

  • Mindaugas parašė:

    Šaunuolis, kad priimi tam tikrus dalykus su šmaikščia ironija, taip žymiai lengviau atsitiesti ir judėti pirmyn 😉

  • Dorotti parašė:

    Jeigu kada jausi, kad pasiekei savo tikslų ribą ir atrodo toliau eiti nebėra kur – tos ribos jau nepramuši, reikia labai stipriai “žnegtelti“ žemyn. Tuomet vėl kopsi į viršų statesne kreive. Pirmąją neįveiktą ribą kirsi be didelių pastangų. Kol vėl pasieksi naują. Ir taip nuolatos. Bet tikrai judėsi į priekį 😉

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

What’s this?

You are currently reading Mintys po Varšuvos at pingvino kojos.

meta

%d bloggers like this: