I like myself while I’m running

vasario 25, 2014 § 10 Komentaras


Juk taip ir yra ane? Kol bėgu atrodau pats sau toks nors truputį fainesnis? Sportuojantis, sveikata besirūpinantis, lauke pabūnantis, turiningai laisvalaikį leidžiantis ir hobį įdomų kultivuojantis.

Čia slypi  bėgimo pavojus.

Dvigubas: priklausomybės ir moral superiority. Priklausomybė tada, kai jautiesi prastai, o pabėgiojęs – geriau. Jau rimtai susimąstyt reikėtų, kai bėgiodamas jautiesi normaliai, o visą likusį laiką – šiaip sau, prastokai.

Moral superiority yra toks įdomus reikalas. Iš pirmo žvilgsnio atrodai vargšelis: apšarmojusia nosim ir sustirusiu pimpeliu prie -15, tačiau viduje jautiesi neišpasakytai pranašesnis už kitus. Juk gyveni tokį teisingą gyvenimo būdą, esi labai valingas, sveikai maitiniesi. Sugebi išbėgti netgi tada, kai kiti neišbėga. Pas daktarą nebuvai jau tris metus. Kineziterapeutas nesiskaito, nes čia ne dėl ligos, o dėl to, kaip dar greičiau bėgti. Ne. Paprastiems mirtingiesiems į tave geriau nesilygiuoti. Tavo lygyje tik tie, kurie panašūs į tave. Tik jie turi teisę su tavim bendrauti, dalintis patirtimis, suprasti tave. Net nesivarginsi aiškinti kiek km šiandien prieš finišą sugebėjai bėgti 2-1 ar 2-1-1-1 sprinto kvėpavimu.

Po ypač sunkių treniruočių pakylėjimas gali tęstis netgi iki kitos dienos. Dieną po treniruotės esi vyrų vyras. Pergyvenai, bijojai – įveiksi? Pasieksi? Įgyvendinsi užsibrėžtą tikslą? Ir pasiekei. Netgi pagerinai, prabėgai ne 5:30 vidutiniu, bet 5:23. O prie 30 km atstumo tai jau visom 3 min 30 sek greičiau nei tikėjais (Vietoj planuotų 2h 45 min tilpai į 2h 41min!). Ir vaikštai visas vos paeidamas, bet širdy pranašesnis už visus, kurie keistai kraipo galvas ir nužiūrinėja tave. Atsistoji ant saulutės ir niaumoji torto su rududu likučius. Smalsesni SPA centro lankytojai nužiūrinėja pro langus. O tu tik dar labiau niaumoji ir džiaugies savim. Ką čia džiaugies – didžiuojies. Tu pasirodei geriau nei tikėjais. Gal net ir maratoną nubėgsi geriau nei galvoji.
Nueini nusiprausti pats į tą SPA. Vaikštai visas. Vos paeini, tiesa. Ir laiptais į pirtį labai atsargiai lipi, bet patenkintas nors tu ką. Niekam nieko nesakai. Kad čia tu TAS, kuris ką tik bėgo ir nubėgo 30 km. O niekas iš čia esančių nenubėgo. Ir vaikštai toks visas. Nužiūrinėji visus. Ypač nesportuojančius. Nes nors pas tave irgi dar riebalo yra, bet ne už kalnų tavo ultros ir po kelių metų būsi dar labiau pasikeitęs.

Pavaikštai, nusiprausi. Grįžti namo. Pamiegi. Ir praeina visi didžiavimaisi. Nusinormalizuoja viskas. Į darbus reikia grįžti. Gal net dar žemiau krenta, nes kitas VLR tik už poros savaičių. Paskui dar vienas, o maratono reikės laukti net visas tris savaites. O blogiausia, kad reikia vis daugiau aukų, kad jaustis taip gerai kaip tą sekmadienį prie SPA. Reikia didinti greitį ir/ar atstumą. Mesti sau eilinį iššūkį. Ar nubėgsi per 5:15 30 km? O  per 5:00? Spausti iš savęs dar daugiau, kad vėl galėtum vos užlipti laiptais prie pirčių ir aukštai kelti galvą prieš anoniminius lankytojus.

Juk čia tu TAS, nerealusis. Patenkantis į 1% žmonių populiacijos, kurie sugebėjo nubėgti maratoną.

*

Ir kai atvėsti, tada ir susiduri su pagiriom. I don’t like myself while doing other stuff. Pernelyg paprastas, pernelyg vidutiniškas, pernelyg pilkas, kad būtų ką pasakoti. Tiesiog vyrutis. Kiborgelis.

*

We buy stuff we don’t need with the money we don’t have to impress people we don’t know.

*

Šneku šian su direktorium. Metė jis man, matai, iššūkį – kuris pirmas atbėgs Nike’o pusmaratony. Buvęs bėgikas, Nidoj nubėgo praeitam sezone per 1h 43min kažkur. Rimtas vyras. Laiko mane vertu dėmesio konkurentu, nes nuolat sportuoju, o jis tik fragmentiškai. Didžiausia jo svajonė, kad aplenkčiau jį finiše keletu sekundžiu skirtumu. Tada gautų nerealų spyrį į užpakalį ir pradėtų daug rimčiau bėgiot. O aš? O aš iš karto rūpinuos alibi. Bus nedaug laiko praėję nuo balandžio maratono, greičiausiai būsiu neatsistatęs. O jei ir būsiu atsistatęs, tai neturėsiu pakankamai laiko pasiruošti pusmaratoniui ir t.t. Saugau savigarbą nors tu ką. Vos ne irgi ruošiuos pralaimėjimui.

O geriausia mintis yra ta, kad slapta tai aišku, kad norėčiau prieš jį laimėt. Kaip ir prieš visus kitus noriu. Tik va sau tą pripažinti sunku. Kad toks greedy bastard esu. Noriu, matai, geriausiu būti ir dar to nesigėdyti. Su mano asmenybės sukirpimu daug gražiau viskas atrodo, kai vargšelis esu. Apšarmojusia nosim ir sustirusiu pimpuku pro draugo Tautvydo B. grūdų valdas prabėgantis ir slapta jo Rollsą nužiūrinėjantis. Tada viskas stoja į savo vietas. Daug lengviau tokiu būti. Ir pralaimėti lengviau. (Užuojauta, socialinė nelygybė, neteisybė, skriauda – viskas mano pusėj) O va laimėti. Iš visos širdies norėti laimėti, palaužti priešininką ir to nesigėdyti kol kas man – aukštasis pilotažas. GĖDA

Reklama

§ 10 Responses to I like myself while I’m running

  • padugnini parašė:

    Pakomentuočiau, ale va britų mokslinkai išlankstė, kad ta priklausomybė nuo internetinių komenterų, ir tas noras įsriegti bent žodžiais rodo paslėptą… oi, išsidaviau 😦

    • Kiborgas parašė:

      Siunčiam tuos britų mokslininkus šalin ir klausom tamstos komentaro 🙂

      • padugnini parašė:

        Gerai čia išlankstei. Kaip koks psichologas:) Pasirašau po viskuo, dar pridėčiau vieną aspektą, kuris man per moral superiority muša. Kai bėgims toks populiarus tampa, atvarai kur nors toks išoriškai mažas, snarglėtas ir pašarmpjęs, bet viduj didis, o ten tokių nors prūdą tvenk… Ir da mažesnių, ir da snarglėtesnių. Kaip kazlėkų. Nu…
        Kaip jaustis?

  • Dainius parašė:

    Labai daug šitam parašyme radau savęs. Net baisu.

  • Kiborgas parašė:

    Padugininiau – jojo. Pritariu. Dėl to man ir patinka labiausiai prie ekstremalaus šalčio bėgiot. Tada tik nedaugelis išdrįsta išbėgt 🙂

  • lapebega parašė:

    Pritariu Dainiui, parašei tai… Mmjo. Susigėdau to jausmo, kai kartais pasijunti pranašesnis už kitus. Kai su drauge į pirtį eini (tu po bėgimo, ji po džiakuzi) ir ji paklausia, kodėl tavo kojų nagai mėlyni, ir atšauni, “gi čia nuo bėgimo“. Atseit, mūšio randai, žinai, ot kaip mandrai. O ji žiūri tokiom pasigailėtinom akim, sako, gal tu kažkaip pagalvok, ar verta, kojų nagai visgi. Brač, tada norisi pradėt nemokamą seminarą apie kaifą/sveikatą/rezultatus/etc. bet susilaikai, nes… Kaip jaustis?

    • Kiborgas parašė:

      Sudėtingas tas mūsų vidinis pasaulis 🙂 ką besakyt

    • Senukų draugė parašė:

      Lape, keistoka ta tavo draugė 😀 Aš pažįstu viena mergaitę, kuriai visa giminė linki mesti aikido, nes mėlynėm nusėta vaikšto. Gi skauda, negražu! Man ta giminė irgi keistoka atrodo 🙂

      • lapebega parašė:

        Keistoka ir keistoki, aha, ką jau čia ir kalbėt. Keletas mėlynių/mėlyni nagai/skaudantys šonai VS. malonumas, sveikata, geras self-esteem’as ir t.t. – čia gi akivaizdu, kurioje pusėje persvara 😉

  • audira parašė:

    Snokai nerašei, bet štai koks geras gavosi!

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

What’s this?

You are currently reading I like myself while I’m running at pingvino kojos.

meta

%d bloggers like this: