Prie atminimų upės

vasario 21, 2014 § 4 Komentaras


Keliaujam į 1982 m.

Ir skaitom.

Vaikystėj labai mėgau plaukioti. „Tos, tai neištrauksi iš vandens“, sakydavo. Galėdavau mirkti visą dieną. Vandeny visada būdavo ką veikti – nardyt, daryt kulverstukus, apiplaukt palei pakrantę. Ežeras mano mažom akim buvo sunkiai aprėpiamas, vadinosi jis Kašučių ežeru. Pagooglinu, ir randu straipsnį apie neseniai atrastą paslaptingą, akmenimis grįstą taką. Kurį mes seniai žinojom, vat! Kiekvienais metais ten būtinai rasdavosi skenduolių. Vietiniai pasakodavo, kad kažkas vis sugalvodavo tuo taku pasivaikščiot, bet nuslįsdavo į šoną ir taip paskęsdavo. Dar esu girdėjus, kad ežero dugne yra nuskendęs tankas. Bet šitą, gal po dar dvidešimt metų atras. Meilė vandeniui dingo vieną vasarą stovykloje Molėtų rajone. Į ežerą buvo nutiestas ilgas lieptelis. Aš turėjau savą nerimo techniką – nerdavau, kol pasiekdavau dugną, tada atsispirdavau ir šaudavau į viršų. Tą kartą, sugalvojau, kad reik šokt nuo liepto galo. Drėbtelėjau į vandenį ir neriu, kol pasieksiu dugną. Neriu neriu, dugno, kaip nėr taip nėr. Jau ir visai įkvėpti norėtųsi. Nesulaukus dugno, pradėjau plaukt į viršų. Tada atrodė, kad jau matau dangų, jau galima įkvėpt, bet aplink dar vanduo. Išnirau, sveika gyva. Turėjo praeit daug laiko, kol vanduo nustojo man reikšti vien tik pavojų. Dabar labai mėgstu plaukiot, bet tokios meilės kaip vaikystėj nebejaučiau niekada.

Netikėta įžanga gavos. Norėjau parašyt apie triatloną. Užsikabinau. Kauno maratonas visiškai nublanko. Nebejaudina. O triatlonas – iššūkis, nežinomybė, jaudulys ir daug džiaugsmo. Pagalvoju, kad dalyvausiu ir džiaugiuos (excited).

http://trakutriatlonas.lt/

Dar jaučiu, kad plaukimas labiausiai ir kabina. Bus bandymas susigrąžint vaikystės meilę ir vėl išdrįst nardyt. Girstučio baseine varlyte paprastąja 1,5 km nuplaukiu per 40 min.  Draugai bėgikai, jau ankščiau pradėjo ruoštis triatlonui. Rimti vyrai, rimtai į reikalą pasižiūrėjo – treneris, po vandeniu filmuojanti kamera, plaukmenys ant rankų. Pasisekė, kad pakalbino ir mane „po trenerio priežiūrą“ praplaukt. Šiandien buvau pas Joną. Sako plauk, pažiūrėsiu, kaip plauki. Mano varlytę užskaitė. Tada davė lentą, 10 kartų iškvėpiau po vandeniu, plaukiau viena ranka, plaukiau be lentos, ant nugaros, tada dar visaip kaip. Sutraukė raumenį, rėmiaus į kraštą, kad atgaučiau kvapą, bet pabaigoje jaučiau, kad grįžta undinė manyje 🙂 Plaukti yra gėris! Panašus jausmas, kaip atradus bėgimą. Labai džiaugiuos šiuo atradimu. Ačiū, Audriau, Andriau.

Yra toks niuansėlis su plaukimo akiniais. Jei labai maigai ir spaudai plaukimo metu, tai išėjus, būni kaip į nosį gavus 🙂

Advertisements

§ 4 Responses to Prie atminimų upės

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

What’s this?

You are currently reading Prie atminimų upės at pingvino kojos.

meta

%d bloggers like this: