Žiema Džonava sityje

vasario 2, 2014 § 2 Komentaras


Po varžybų užvaldo gerumas, ramybė, pilnatvė ir įrašas prašosi būt įrašomas.

Nežinau, kas Kiborgą patraukia tam tikrom varžybom, bet su Jonavos bėgimais taip jau būna, kad vieną kart paragavęs, negali sustoti. Gal ta draugiška atmosfera, gal tas paprastumas, gal trasa su kalniukais. Viskas labai gerai, bet prieš važiuojant mintyse atsidūstu – sekmadienio rytas bus ant pasikankinimo. Trečią kart rengiamos varžybos “Žiema Jonavoje” jau pažįstamos. Pirmą kart jose sudalyvavom prieš metus – šalta, slidu, nesaldūs pakilimai, nurašytas treniruotėms rezultatas 12,6 km  per 1 val 13 min. ir paskutinė vieta. Kažko dar neišsigryninu matyt, bet su varžybom (išskyrus maratoną) man yra taip, nesidžiaugiu vietomis ir rezultatais, ir neliūdžiu dėl vietų ir rezultatų. Teko būt trečiai, ir net pirmai, ir galiorkoj, ir paskutinei ir net ne vieną kartą. Teko MTB su paprastu dviračiu važiuot, gal ir juokinga kažkam. Bet manęs tai labai nejaudina, labiau jaudina pačios varžybos. Patyrimai, atsirišęs batas, įdomus bėgikas, nugara, kurią seku, vėjas, danga ir visokie maži dalykai, kurie įvyksta bėgimo metu. Šiandien kopiau į kalną ir o ten pušų, eglių spygliais apibarstė motušė gamta saulės nepaliestus sniego lopinėlius. Pasirūpinta. Galiu drąsiai dėti koją, nepaslysiu. Dar užgimė pokalbis su vėju, pūtė šiaurys pasiutpolkę. Bariau. Bet gi jis tais spygliais žemę apibarstė. Paskui dar ir Donelaičio metus prisiminiau. Pagalvojau, kad reikia paskaityti dar kartą. Mačiau, kaip vaikus tėvas per Varnutės tvenkinį vedė. Taip drąsiai žingsniavo. Penktam aukšte varžybas stebėjo močiutė, visus ratus ji ten buvo. Dar iš niekur išlindo moteriškė šiaurietiškom lazdom. Įsivaizdavau, kaip pavalgius sočius pusryčius, apsimuturiavo ir pajudėjo savo namų ratuko apsukti. Varžybas stebėjo ir mano mama. Leidžiuosi nuo kalno, antram ratukui. Tyla, niekas neploja. Matau mamos susirūpinusį žvilgsnį, tokį – dieve dieve, kam ta mano dukra kankinasi, ir dar be vilnionių kojinių, gi sušals vaikas. Savo mamai tikriausiai niekada nebūsiu trisdešimtmetė, būsiu kelerių metų vaikas. Jaučiu jos rūpestį, mojuoju. Paskutinį ratą bėgdama atsisveikinu su močiute lange ir tuo kalnu, ir tuo antru kalnu. Cha cha, atia atia! Leidžiuos, aplenkiu žingsniuojantį Bajorą. Noriu stipriai finišuoti, numirti prie to ženklo. Kai akyse nebejuoduoja, gimstu iš naujo. Atbėgau 4 iš moterų  per 1 val. 5 min. Gavau šampės, diplomą, rankos paspaudimų ir sveikinimų. Gražiai miriau, tai apdovanojo, pagalvojau.

DSC_0048

Advertisements

§ 2 Responses to Žiema Džonava sityje

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

What’s this?

You are currently reading Žiema Džonava sityje at pingvino kojos.

meta

%d bloggers like this: