Mama, aš jau nebebijau

sausio 6, 2014 § Komentarų: 1


Kiborgo žodis.

Daug kam iš jūsų mūsų atostogos Nidoje patinka ir slapčia gal net pavydite. Bet ne viskas čia taip gražu ir miela. Ir čia nebus įrašas apie tai, kaip truputį iškruvinau savo maikę, bėgdamas 20 km prieš priešpriešinį vėją su lietum. Čia bus apie visai kitus dalykus.

Pradėsiu nuo tada, kai man buvo gal kokie 6 metai. Gal 7. Mažai. Tuo metu dar buvo Rusija ir parduotuvėse buvo atskiri skyriai, kuriuose atstovėjus, reikdavo pasakyti kokį produktą turi paduoti pardavėja ir už jį sumokėti. Taip pat tais laikais mamos mėgdavo savo sūnus siųsti į parduotuvę, ką nors nupirkti. Aš turėjau nupirkti pieno (ir dar kažko). Parnešiau tą pieną, o mama pamatė, kad jo galiojimo laikas pasibaigęs (tais laikais dar nebuvo “nukainuotų prekių“ lentynų kaip dabar) ir sako man: “Nešk atgal“. O aš sakau: “Nenešiu“. Ir nenešiau, pati mama nepatenkinta apsirengė ir nuėjo. Galvojat, ot koks drąsus jaunuolis, tokių metų, o jau mamai atsispirti gali. Visai ne. Tiesiog mamos bijojau mažiau nei pardavėjos. Nei kaip elgtis tokioj situacijoj, konflikte visam mažiukui kaip atstovėt ir t.t.

Fast forward į šiuos laikus. Nidos Maximoj (taip, Nida turi savo Maximą) iki šiandien buvo akcija Granini sultims. Litu pigiau. Iš pradžių vieną kitą papirkdavom, kol vakar, prieš laisvadienį, įkalėm alaus ir smagumo paimti visą šešių pakuotę nusipirkom. Grįžtam ir ką gi sau manot – nėra nuolaidos. Bėda bėdelė, visi 6 litai į balą (t.y. į Maximos pelną). Aišku, pirmo pasaulio problema (pvz. kai mano abu mobilieji skamba vienu metu – į kurį atsiliepti), bet vis tiek problema. Iš ryto nuvarau, duodu kasininkei čekį, ji eina tikrina, mane kartu kviečiasi. Sako, taip, nepakeista, nes iš tikrųjų nėra nuolaidos. Jei norit, atneškit atgal – grąžinsim pinigus. Kaip reikiant pasipiktinau ir sakiau, kad vakar nebuvo labai lengva 6 kg nešti namo, tai ką dabar turiu atgal juos nešti (ir dar pusę nugerto butelio parnešti?). Ji sako, kad už tą pusę nugerto negalės grąžinti pinigų.
Sakau, juokdariai jūs ar ką, kvieskit vedėją. (Jaučiu, kad daug to mano stiprumo priduoda tai, jog p. Staškevičius bėgikas ir aš jį taip neformaliai pažįstu kaip bėgimo brolį 🙂 Nu dar gal tai, kad jis mūsų blogą įsidėjęs pas save į blogą; kokiam Rimi kaži kaip būtų :)). Tai vedėjos nesulaukiau, parėjo ji iš kur tais, išėmė iš kasos 6 litus, padavė ir sakė “atsiprašom“. O aš nuėjau Rex miltelių į antrą aukštą pirkti, skalbėm antram atostogų turui aprangas. (Paskui dar galvojau, kad ar tikrai nebėra Maximose tos politikos, kad jei užtinki netikslią kainą, tai tau 5 lt kuponą duoda prekėms, o mums šiuo atveju visų 30 lt galėjo duoti, nes šešios prekės).

Moralas? Nebebaisu. Nėra labai malonu ir kai prasidėjo mini barnis apie parnešimą butelių atgal į parduotuvę ir kai sakiau, kad juokdariai – tvinksėjo širdis panašiai kaip prie maratono starto linijos, tik nemalonesni jausmai viduj. Bet nebebaisu. Gal dėl to, jog tikrai žinojau, kad esu teisus? Nors ir toj situacijoj su mama buvau teisus, bet tada bijojau labiau. Užaugau? Žinau, kad tebėra ir tas mažas pacanuks viduj, šešiametis-septynmetis, bet dar yra ir kažkas daugiau, rimtesnis, atsakingesnis, stipresnis, kojos tvirtesnės (ne tik nuo bėgimo) (samostojatelnyj – sam ir stojat).

Kas dar? Pagalvojau taip asociatyviai, kad ir mamos nebebijau. Atostogų proga pasidovanojau smagią šukuoseną (kolega padugninis po Kauno Kalėdinio matė), per šventes namie vienintelei mamai užstrigo ir atvirai reiškė nepasitenkinimą, bet kažkaip lengvai tie jos žodžiai nuslydo, nebeužkabina kaip seniau, kad ne taip apsirengęs, nepavalgęs ir pan. Žodžiu, ne tik pardavėjų nebebijau, bet ir mamos nebebijau.

Galiausiai, pirmą bėgimo sezoną buvo iššūkis išbėgti su tympom treniruotis. Šį sezoną buvo iššūkis išbėgti su bėgimo apranga (įskaitant tas pačias tympas) ir kuprine į miestą reikalų tvarkyti (į tą pačią Maximą, į paštą, į banką pinigų pasidėti). Reaguoja tie žmonės, ne taip baisiai kaip fantazijose, bet nėra taip, kad visai nereaguotų. Reikia kažkiek balls, kad taip išbėgt. Bet tada prisimenu Silkiną ir jo kibirą po treniruotės prie daugiabučio žiemą ir nurimstu, nes mano sporto šaka ne tik leidžia man šiek tiek crazy person būti, bet net ir skatina.

Nu dar parašysiu. Nesibaigia tekstas galvoj. Skaitinėjam čia daug knygų ir ruošiu tuo pačiu seminarą apie manipuliacijas, tai turim kelias amerikoniškas apie manipuliavimą. Vienoj jų autorius grubiai visus žmones nusprendė suskirstyti į submissive ir active aggressive. Submissive tokie nuolankūs, atsitraukiantys, užleidžiantys vietą kitam, o active aggressive aktyvūs ir agresyvūs. Tai tas mano bijojimas greičiausiai ir yra iš tokio submisyvumo. Kad toj Maximoj kokį tais liūtą sutiksiu ir neatstovėsiu, ranką, galvą ir pimpį jis man nukąs ir paleis bindzenti namo be šešių litų. Kažkada netgi buvau pagalvojęs, kad mano kultyvuojama sporto šaka irgi suteikia privalumų ne tiek kovoti su užpuoliku, kiek palikti jį ant ledo.

Iš kitos pusės, bėgimas suteikia ne tik greitas ir ištvermingas kojas (pabėgti, išvengti konflikto, užpuolimo, akistatos), bet ir TVIRTAS kojas, ant kurių galima ramiai laikyti pusiausvyrą, būti nelengvai pajudinamam ir pastumiamam. Ir čia net ne apie tai, kad varžybose aplenkei tam tikrą procentą kitų bėgikų ir dėl to gali jaustis pranašesnis, stipresnis už kitus. Vien tai, kad sieki ir pasieki savo asmeninių tikslų, vien tai, kad KŪNU pajunti progresą, stiprėjimą, pamatai, kad gali daugiau nei kada sapnavai – tai persiduoda ir į kitas sritis. Tikiu, kad taip yra.

Reklama

§ One Response to Mama, aš jau nebebijau

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

What’s this?

You are currently reading Mama, aš jau nebebijau at pingvino kojos.

meta

%d bloggers like this: