Walking and shit

gruodžio 21, 2013 § 5 Komentaras


Vasarą pardaviau savo mašiną, neseniai žmona pardavė savo. Nors gruodis lepina drėgme ir pliusine temperatūrą, bet dviračius jau pastatėm ir nesigadinam sau nervų šlapiais asfaltais. Belieka keli variantai:

– mikroautobusas
– autobusas
– taksi
– citybee
– walking

Man priimtiniausias paskutiniu metu vaikščiojimas. Iki darbovietės 4 km, iki geležinkelio stoties 2 km, iki Akropolio 2,5 km, iki Laisvės al. 3 km. Per paprastą darbinę dieną mažiausiai 8 km ir susidaro, dažniausiai kiek daugiau. Jau iš seniau ruošiaus bėgiot šią žiemą, nes žinojau, kad su mašinom bus ne kažką, tai nusiteikinėjau. Pasirodo, kad praktiškiau yra sparčiu žingsniu žingsniuoti į darbą. Užtrunku ~45 min, bėgimui reiktų kokių 25 min, plius apsiprausimai, persirengimai, kas ir sudaro tą nepraktiškąją dalį.

Vaikščiojimas turi visus tuos pačius pliusus kaip ir kiti autonominiai judėjimo variantai – nuo nieko nepriklausai (viešojo transporto grafikų), pats išsirenki maršrutą (čia tikrai daugiau lankstumo už dviratį ir savą automobilį), nereikia už parkingą mokėti. Trūkumai – oro sąlygos (bet palankiau nei su dviračiu, nes gali varyti per lietų su skėčiu ir kelnės liks sausos, neaptaškytos; per sniegą gali liosiai varyt), greitis.

Esminis momentas su vaikščiojimu – visa ko sulėtėjimas. Dzeniškas toks. Eidamas į darbą, darydavau nukrypimą, kad paėjėti palei Nemuną. Paukščius apžiūrėdavau, Kauno Grūdų kvapų pauosdavau. Dzenas. Rytinis toks. Ir manau, kad tai labai svarbu. Seniau jau suvokiau, kad bėgimas ramina ne tik išsiskyrusiais endorfinais ir nuovargiu, bet ir tuo, kad parodo, jog susitvarkai su gyvenimu ir nepražuvai dar. Patys pamąstykit, jei savo gyvenime randat laiko 3-5 kartus per savaitę bėgioti, savaitgaliais randat laiko (ir finansų!) važiuoti į varžybas, kai kurie net į užsienį varot, o kur dar bateliai, apranga, sporto klubai – juk tai rodo ir įrodo, kad gyvenat prabangoj. Kad esminius poreikius patenkinot ir galite pasirūpinti savimi dar labiau, prabangiau. Tai taip ir su vaikščiojimu – esu turtingas 1,5h kasdien, kurią galiu skirti tiesiog ėjimui. Ir plejerio nereikia, nes kam dar čia multitaskint? Jei eini, tai eik. Jei bėgi – bėk.

Turtingas yra ne tas, kas turi daug pinigų, bet tas, kas turi daug laisvo laiko.

Žiauriai kietai.

Dar dėl tų mašinų. Šiaip tai čia nėra paralelė su vegetarizmu, kad dabar jau su visam ir ilgam. Daugiau eksperimentuojam, kad pamatytumėm, kiek išties reikia automobilio gyvenime. Tai kol kas – nedaug. Tikrai ne kasdien, o kartais ir savaitę pratempi visai paprastai be jo.

Citybee visai kietai. Prabangoka paslauga, bet galim sau leist. Ir kas keisčiausia, kad iš trijų kartų, kai naudojomės – du kartus ėmėm, kad patogiai į bėgimo varžybas nusigaut :)))). Vieną kartą – į konferenciją Vilniuj.

Tai gal tokių naujienų. Manau, kad bėgimas prie to prisidėjo. Apskritai tuo, kad užvedė keitimosi procesą (bėgimas –> bloginimas –> mest rūkyt –> timpos –> vegetarizmas –>  parduot mašiną –> parduot kitą mašiną –> pakankamas fitneso lygis, kad be didelių sunkumų ilgokus atstumus nueitum). Daug drąsos pridėjo bėgimas. Pamatėm, kad ne vieni LT bėgiojam, kad yra fanatikų, keistuolių, fainuolių ir drąsiau pačiam tokiu būt.

Ir pabaigsiu pakartojimu, kad čia kaip su dviračiu. Vaikštau ne dėl to, kad neturiu pinigų, bet dėl to, kad prabangiai gyvenu.

A.Alekseičikas “Kelias į dangų yra status ir siauras, į pragarą – patogus ir platus“.

Reklama

§ 5 Responses to Walking and shit

  • padugnini parašė:

    Repektčiuks. Dar viens pastebėjimas: nuo pernai rudens iki šios liepos be mašinos gyvenom. Laiko turėjau daugiau tada. O dabar nebespėju, nedamiegu, tempas… Knygos lentynoj dulka nadasakitytos… Galima vartyt, kad atsiet daugiau dabar visko prisikroviau, bet…

  • Marius parašė:

    Labai stipriai pritariu tamstos mintims. Jeigu atlikus lyrinį nukrypimą į urbanistiką, tai mėgstu šokiruoti Lietuvos architektus savo idėja, kad “gerai suplanuotas miestas yra toks miestas, kuriame absoliuti dauguma gyventojų gali sau leisti neturėti automobilio ir dėl to jų gyvenimo kokybė nei kiek nenukenčia“. Kalbu ne tik apie pajėgius sportininkus, bet ar apie vaikus bei senyvo amžiaus gyventojus. Gal jums pasirodys juokinga, bet miestai Lietuvoje vis dar tebestatomi pagal 30 – ųjų metų koncepcijas, kuomet pasaulis stebėjo automobilio aušrą..

  • Kiborgas parašė:

    Mariau, ačiū. Mano ir idealus miestas yra bemašininis toks. Dviratininis geriausiu atveju :). Dar geras buvo bajeris, kai kažkoks architektas ar kažkas (tiksliai nepamenu) sakė, kad Kaunas negali būti dviračių miestas, nes jis turi per daug kalnų :)))))) Tai kai su Senukų draugėj Danijoj pavažinėjom dviračiais, tai labai smagiai šis teiginys atrodo. Ten dar ne į tokius kalnus žmonės kasdien be problemų mina.

  • Tomas parašė:

    Prisidedu prie Padugnini ir kitų išsakytų minčių: RESPEKČIUKS!
    Beje, pagal atstumus iki atitinkamų miesto objektų, ar ne kaimynai kartais esam? Aš ant gimtosios žemelės “II Birutėje“ bazuojuosi.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

What’s this?

You are currently reading Walking and shit at pingvino kojos.

meta

%d bloggers like this: