Už bebrus!

lapkričio 11, 2013 § Komentarų: 1


Nu ką, pailsėjęs po Rumšiškių pusmaratonio savaitėlę, pradėjau naują (2014-ų) bėgimo sezoną. Pirmos jo varžybos vyko užvakar (11.09) ir jose užėmiau antrą vietą :)!.

Tai buvo draugų organizuotos 5 km varžybėlės nuo jų namų iki Ąžuolyno paminklo (to kur stačias pimpis, bet be sėklidžių – no offense niekam) ir atgal iki jų namų. Sulaksčiau per 21:53 ir tik 23 sekundžių trūko iki PB. Lyderis per 20 min. su biški atlėkė. Nepavijau. Labai patiko varžybos (net 6 dalyviai, tiesa pora jų bėgo mažesnį atstumą dėl amžiaus grupių skirtumų :)). Patiko numeriai ant kurių buvo pavaizduotas labiausiai tave patį atitinkantis gyvūnas (man teko bebras), Senukų draugei ežys. Kurmio niekas neištraukė. Patiko, kad fotografas bandė iš kelių taškų paimti 4 bėgikų profilius. Sėsdavo ant dviračio ir vis pavažiuodavo kur geresnis kadras gausis :). Labiausiai patiko, kad nebuvo griežtos trasos ir teko paimprovizuoti per žoles prie Studentų miestelio. Nu ir šiaip antram atbėgti visada smagu. Ne dažnai pasitaiko.

Parašyti ne tik tai norėjau. Manau, kad va tokios DIY (do it yourself) varžybėlės yra apleistas ir pamirštas suaugusių reikalas, kurie prisibijo vėl vaikais pabūti. Bent mes su sese, nors abu visiškai nesižavėjom vaikystėj bėgimu – imdavom ir sukonstruodavom sau varžybėles iš neturėjimo ką veikt. Kad ir Kuršėnuose aplink jau dabar mirusių senelių namą, dar ir kartelių prisidėdavom, kurias reikdavo peršokti. Vienas stovi laukia su laikrodžiu, kitas bėga. Paskui apsikeičia. Arba dar visai neseniai pas draugus sodyboj. Aš ir Jonukas toks, kuriam dar nėra 10 metų. Aš po rytinio LR 25 km, jis – išsiilsėjęs. 10 ratų aplink namą. Iš pradžių vienas, paskui kitas. Aplenkiau, bet kiek smagumo abiem buvo.. Tad, dėkoju draugams, kurie priminė man, jog DIY varžybėlės yra tikrai gėris.

Aš pats dar pagromulavau keletą minčių. Viena jų, kad stajeriui 5 km distancija yra tikrai tough sh*t (kietas kakus, sunkiai lendantis kakus). Iš pirmo žvilgsnio nėra ką veikti distancijos prasme, bet jei paimi gerą tempą, tai turi būti pasiruošęs kentėti nuo kažkur pirmo kilometro vidurio iki pat galo. Prisikentėjau ir aš. Galvojau, kad nulūšiu ir pradėsiu eiti. Kad uždusiu. Kvėpavimų šimtą skirtingų išbandžiau. Motyvavimo technikų irgi. Bet tas jausmas po varžybų yra tikrai malonus. Kai pastovi, atsikvėpuoji ir ateina švari galva ir papildomai nuo nuovargio atsipalaidavęs kūnas. Ta ramybė būna visai kitokia negu kad nebėgus. Iš kitos pusės – lengva mazochizmo forma? Specialiai skaudinti-varginti save, kad paskui įvertintum kaip gera, kai neskauda ir nereikia bėgti VO2max riboj?

Kad jau nuėjau į mazochizmus. Yra tokia mazochistinė asmenybė psichoanalitinėj psichologijos krypty. Tai jos viduj egzistuoja tam tikros nuostatos, įsitikinimai, pagal kurias ji gyvena. Viena tokių – “per kančias į žvaigždes“ arba “jei dėl kažkokio dalyko nepatyriau kančios, tai jo esu neverta (arba negaliu juo džiaugtis)“. Jaučiu, kad yra pas mane to. Ir Rumšiškėse vienas bėgikas padėjo tai suprasti. Man atrodė natūralu, kad per varžybas turi bėgti taip, kad po jų vos paeitum. Kad trauktų raumenis, iš skausmo vos galėtum koją primint. Bet kai vienas iš veteranų atkreipė dėmesį, jog vos paeinu visas persikreipęs, susimąsčiau. Gal išties per stipriai varau, per daug plaku save botagu ir per mažai saugau. Anksčiau galvodavau, kad dėl rezultato draskau save į gabalus. Dabar atrodo, kad jei nesudraskysiu savęs į gabalus, siekdamas rezultato, tai kad ir kokį jį pasiekčiau – nuvertinsiu. Tai dar džiaukitės, kad nesugalvojau kokiu bėgimo treneriu tapti :). Nes tada savo mazochistines tendencijas nukreipčiau į auklėtinius ir juos draskyčiau į gabalus :).

O bebras šiaip maladec. Gali medį perkąst ir jam net dantų nereikia valytis. Ir jei kas pradeda messintis (angl. to mess with) su juo, gaunas va taip:

Reklama

§ One Response to Už bebrus!

  • lapebega parašė:

    Ė bet tai kai rimc… Antra vieta, nieko sau! Sveikinu!

    Mes vaikystėje irgi taip žaisdavom – kas ilgiau iškabos ant medžio šakos, kas greičiau įlips į medį, kas greičiau dviratukais kur nuvarys ir panašiai. Būdavo žiauriai smagu.

    O saviplaka reiškinys manau daugeliui bėgunokų žinomas. Bebras ne viens! Čia labai su tuo mūsų kadaise kitame internete aptartu vėmimu po finišo susiję – tiek varai kol juoda akyse, tada jau gerai, viską padarei.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

What’s this?

You are currently reading Už bebrus! at pingvino kojos.

meta

%d bloggers like this: