Maratonas yra tai

rugsėjo 21, 2013 § 12 Komentaras


Šitam įvykiui morališkai ir fiziškai ruošiausi du metus. Maratoną dar dabar virškinu, atrodo gavau daugiau nei tikėjausi. Gal buvo per anksti? O kas toliau? – palieku kitam kartui. Išrašysiu, tai ką patyriau VM13.

Laikas grįtžta į 2011, kai po 4,2 km bandydama atgauti kvapą keikiau tuos DešimtKartDaugiauNubėgusius, nes nesuprantant įmanoma tik smerkti. Smerkiau, gūžiau pečius, piešiau jiems plastikinius sąnarius, rašiau diagnozę ir kai jau priėjau išvadą VisokiųNuplaukusiųBūna, prie manęs priėjo Tas senukas. “Jei aš galiu, bet kas gali, tu gali”  Netikėtai prisiminiau šiuos jo žodžius kirtus VM13 starto liniją ir kone apsiverkiau. Tai, kad esu čia, kad ir 100 metrų nuo starto, man buvo labai daug. Man tai reiškė apšerkšnijusias blakstienas, pusnis aplink Rėkyvą, nulužusius Elektrėnų kalnus, 33 varžybas ir 2320 kilometrų pastangų, jaudulio, kančios ir euforijos.

Dienos prieš maratoną buvo manic. Po ilgojo LR likus dviem savaitėm, bėgiojimo planavau atsisakyt. Po kelių dienų neiškenčiau ir subėgau 11 km namų ratuką. Vėl po poros išbandžiau  sporto klubą. Galvojau pirtyje raumenis atpalaiduosiu, baigėsi tuo, kad užsukau į kažkokią pump treniruotę, kurioj valandą su svoriais žmonės šokinėja. Ko pasekoje atėmė šlaunis. Kitas bandymas nueiti į pirtį pasisekė, bet prieš ją bėgimo takelyje pusvalandį tempo subėgau. Galiausiai dvi dienas prieš, kryptelėjau čiurną atidarinėdama šiukšlių kibirą (yra viena istorija su skruzdėm ir stipriai užsispaudžiamu kibiro dangčiu..). Tą vakarą negalėjau primint kojos, bet laimei viskas tuo ir baigėsi, kitą dieną pamažu skausmas išnyko. Taip ir nesupratau, kokioj fizinėj formoj esu, bet maratono laukiau su džiaugsmu. Stovėti minioje tarp savų – VisokiųNuplaukusiųBūna ir laukti šūvio, tai jau buvo didžiulis pasiekimas.

Pirmas ratas. Kai aš atgavau rimtį ir suvaldžiau susigraudinimą, kirtom Mindaugo tiltą, kurį gyvendama Vilniuje vadinau Gedimino bokšto tiltu. Prabėgom pro buvusius namus, ties tuo vamzdžiu yra nusileidimas prie Neries, žaliasis tiltas ir laiptukai, ant kurių darydavau tempimo pratimus. Su palaikymo komanda buvom suderinę sustojimus – pirmą ir trečią prie Kongreso rūmų, o antrą – po pirmo rato prie to vamzdžio. Planavau bėgti „ant bananų, vandens ir vichy sport“. Skubėdama iš wc į startą pamiršau pasiimti ir su savim neštis vandens. Bėgant link Vingio parko jau norėjosi gurkšnio kito. Stotelėse nestojau, nugvelbdavau gabalą banano ir vandens. Truputį sulėtėjau artėjant akistatai su Subačiaus kalnu. Po praeitų metų kelis kartus nagrinėtą pasišiaušusį jo grindinį ketinau įveikt su vėjeliu. Ruošiaus ruošiaus, o čia jau leistis reikia. Ridenausi nuokalne mažais žingsniukais (kaip Kiborgas mokė, kad kojų nenukirstų) atseit nuo kalno, jei jį taip išvis vadint galima.  Jaučiausi kuo puikiausiai. Nieko neskaudėjo, nuovargis buvo lengvas ir pažįstamas. Kilometrų nesekiau, endomondo pametė GPS, tiesiog bėgau. Maskatavau rankomis pro muzikos stoteles, plojau Renatai Siliuk, prisirinkau haifaiv’ų, dalinau patapšnojimus per petį, stebėjau praeivius, Vokiečių gatvėje sutikau draugų ir mėgavaus viskuo, kas vyksta. Plūdo toks visumos jausmas. Jaučiaus artima su visai bėgikais.

Du šaukštai medaus. Po pirmojo rato rodyklė nebuvo spėjusi išmušti vienuoliktos. Porą kartų ilguose bėgimuose yra buvę tokių mistinių suabejojimų tikrove. Vyrą lyg ir lenkiau, bet nebuvau tikra, ar taip buvo. Bėgant link vingio parko aplenkiau keletą einančių, priartėjau prie G.Kinderio, kuris sakė neskubėk, dar liko 20 km. O gal sakė, kad liko 10 km? Bandžiau sudaugint 6 su 7. Sunkiai dauginosi, skaičiavau 6+6+6.. ir vėl iš naujo, kol pamiršau, kam juos aš dauginu. Atrodo žinojau, ką darau – nespaudžiau, bėgti buvo patogu; bet pradėjau svarstyti, gal visgi per gerai čia man sekasi. Tada pro akis prabėgo visi tie blogų įrašai apie pirmas greitas maratono puses ir antras žiauriai vargiai lėtas pabaigas. Prisiminiau A.Ramono pasakojimą apie prigulimą ant žolės, nes buvo taip blogai. Prisiminiau, kaip atrodo maratono siena youtubuose ir kad tikrasis maratonas prasideda po 32 km. Ar gali būti, kad jau prisidirbau? Jei taip, tai gal reik prisidirbt iki galo, t.y. taip nuo širdies. Iki tol galvojau, kaip įdomu būtų tą sieną pamatyti. Nieko nekeičiau, bėgau ir su baime laukiau, kas bus toliau. Tikėjau, kad visi, kuriuos lenkiau tuoj mane prabėgs stovičią prie sienos, klausimas tik kada. Bėgimas pasidarė within, buvau susitelkus tik į kūno pojūčius. Likus septyniems kilometrams pradėjo šalti ir tirpti rankos, panašūs pojūčiai atsidūrė gerklėje. Paskambinau Kiborgo sesei pranešti, kad reiks dviejų šaukštų medaus. Po skambučio, satelitai atsigrežė ir į mane, žinojau, kad laikausi dar geru tempu. Iš žvėryno buvau palydėta žodžiais “Gražiai  bėgi, va taip ir iki finišo”. Visai gali būti, kad bent gražiai bėgu, pagalvojau. Džiaugiaus, kad leidau patikėti, kad kažkas apie mane yra  “gražiai”, nors ne visi farmers blow buvo pavykę, dešinė blauzda jau buvo pradėjus raukytis, nugara vis linko į priekį ir seko jėgos. Atkarpa nuo vingio parko iki dviejų šaukštų medaus buvo sunkiausia, kokią esu bėgus, bet sirgalių dovanos nešė mane į priekį.

Subačiaus kalnas ar kaip ten jį.. Iš gliukozės injekcijos labai daug tikėjausi, o ir liko nenulūžti jau visai nedaug. Reikia kažkaip išsilaikyt iki finišo. Neabejoju, kad medus padėjo. Be jo tikriausiai būčiau sustojus kažkur ankščiau, bet jokio ypatingo atsigavimo nepajutau. Nelabai pamenu kas vyko tuo metu, atmintis grįžta tik ties banguotu akmeniniu grindiniu. Tai buvo Subačiaus kalnas. Teko atsiprašyti jo didenybės už pažeminimus. Sunkiai stūmiaus į viršų. Atsiėmiau visus pirmam rate Subačiui išsakytus „bring it on“,  „ir čia viskas, ką turi?“, „joks tu ne kalnas“ Bet šį kart nuokalnė buvo žymiai blogiau. Visai atėmė kojas, o laikrodis rodė 15 min iki keturių valandų finišo, spėjau liko apie 2 km. Tada, staiga, kaip iš niekur atbėga grupelė bėgikių pasišūkaudamos „Paplojam, Lina, bėga!!!” Čia fokusininkės! Jos vedė Liną, kuri atrodė jau visai išėjus iš savęs, bet bėgo neįtikėtinai greitai. Priekyje dar atpažinau mergaitę iš Kauno VM treniruočių. Nuostabi draugija finišo tiesiąjai, bet susitiksim už finišo linijos – pagalvojau. Nadiežda atsisuko į mane, neprisimenu, ką sakė, bet energingo žvilgsnio užteko. “Bus posūkis į dešinę, o dabar arčiau kairės, dar keli šimtai metrų, jau beveik nieko nebeliko, dabar tik reiks šypsotis, jie visi tavęs laukia, girdi ploja, dar truputį!”  Vaikų neturiu, tad gimdyti neteko, bet paskutinį kilometrą galėčiau pavadint gimdymu. Mergaitės, jei kada gimdysiu, norėčiau, kad jūs su manim būtumėt:)) Ačiū už palaikymą!

Po 3 val. 55 min. 11 s. kirtau finišo liniją. Negaliu patikėti, kad nubėgau maratoną. Verkiau.

Euforija yra tai.

Advertisements

§ 12 Responses to Maratonas yra tai

  • padugnini parašė:

    Jahūū,…. dar sykį prabėgau…! 😀

  • lapebega parašė:

    Džyz, kažkaip net suėmė paširdžius… Sveikinu įveikus, tai tikrai buvo kažkas TOKIO.

    Hau!

  • Tomas parašė:

    Galingai! Ir trasoje, ir šiame įraše… Sveikinu!
    O šiaip tai pradedu įžvelginėt paralelių, susijusių su artėjimu maratono finišo link. Antai Padugnini užsiminė pasijutęs kaip nėščias mamutas po naktinės pamainos, o ir Senukų draugė mintimis apie gimdymą pabaigė. Ateičiai žinosiu, ko tikėtis… 🙂

  • Senukų draugė parašė:

    Hau, ačiū 🙂 Kažin, ką mes čia pagimdėm 🙂 Bet, kad sujudinantis reikalas tas maratonas, tai tikrai!

  • Marius parašė:

    Sveikinu tapus maratoninke! Viena svajonė įgyvendinta. Kokia bus kita?

  • Dovilė parašė:

    Prisidedu prie sveikinimų! Va čia tai yra tikras maratono bėgimas! Su visais skausmais ir džiaugsmais:)

  • Senukų draugė parašė:

    Ačiū užs sveikinimus, nerealieji! Tokie patys dideli jums atgalios 🙂

  • bbzn parašė:

    na, aš gal kitiems metams, šį kartą pusės užteko. sveikinu, šaunuolė.

  • Nadežda parašė:

    Sveikinimai! Labai gerai parašyta, perskaičiau kelis kartus 🙂 Tuo metu palaikiau kiekvieną bėgantį, o ypač mergaites, o ypač ypač tas, kurias pažįstu, kurių rezultatais džiaugiuosi. Atrodė, kad jei tik galėčiau, atiduočiau po dalelę savo jėgų ir energijos kiekvienai, kad tik šiek tiek palengvint kentėjimą. Labai šauniai laikeisi 🙂 Džiaugiuosi, kad galėjau nors kiek padėti ir palaikyti.

    • Senukų draugė parašė:

      O! Ir atidavei, tikrai! Man atrodo bėgau tik jūsų energija ir jėgomis, mano varikliai jau buvo begęstantys 🙂 Žavėjausi jūsų grupele per Nike bėgimą. Kartu galima žymiai daugiau nei užsidarius vienutėje. Nadežda, ačiū už šitą patyrimą.

  • Gintare parašė:

    Sveikinu su šiuo maratonu abu. Ir pratęsiant gimdymų temą, tai bėgdama ir aš gvildenau šią temą – kas lengviau gimdyti ar tą maratoną (būtent šį Vilniaus bėgti):):):) Gal kokia neaiški mėnulio fazė tuo metu buvo, kad panašios mintys….

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

What’s this?

You are currently reading Maratonas yra tai at pingvino kojos.

meta

%d bloggers like this: