Skorping – Elektrėnai. It was a hell of the race

birželio 22, 2013 § 4 Komentaras


Ką tik po Elektrėnų pusmaratonio. Pusmaratonį bėgom ir savaitę prieš tokiam mažam miestelyje Danijoje – Skorping – http://www.rebildloebet.dk/. Radom tą bėgimą, apžiūrėjom Danijos reljefą ir nuspredėm išbandyt danišką trail’ą. Šiaip ištirkųjų viso daug patyrėm abiejose bėgimuose ir dar šiek tiek prieš tai. Bet norim pasidalint Elektrėnais vs Skorping įspudžiais.

1. K. Klausykit, kaip ten buvo, kad Kiborgą aplenkėt ir jam net kojos neskaudėjo?

S.D. Iki 17 km priekyje nieko panašaus į Kiborgą nugarą nemačiau, nors labai norėjosi bent šiek tiek priartėti. Tada staiga, šmėžtelėjo mintis, kad priekyje manęs likus 4 km eina matyta nugara. Įsitikinau iš raudonų batelių. Matyt dar mintyse neigiau tai, ką mačiau. Kadangi, kažkas panašaus buvo Trakuose, iškart klausiau, kas nutiko. Maniau, kad trauma atsinaujino. Šaukiu dar nespėjus susitikt. Išgirdau tylų – “numiriau“.

2. K. Ar buvo, kad kažkuom labai skirtųsi Daniškas bėgimo renginys nuo Lietuviško?

S.D. Renginys buvo tylus ir ramus, toks kokie būna mūsų bėgimo taurės, ar vietiniai renginukai. Registracija, mankšta, kuri labai patiko, starto laukimas ir sveikinamasis žodis, dar supratau, kad kažką apie trasą kalbėjo. Gal ir gerai, kad daniškai nemoku, būčiau išgirdus apie kalną, o juk Danijoj kalnų nėra.

3. K. Ten kažkoks kiets kalns buvo? Papasakokit apie jį.

S.D. Ak, taip.. Kalnas. Trasa buvo neįtikėtino grožio. Jokių ratų, tiesiog bėgimas naujomis vietomis – mišku, parku, tarp kelių ežerų su vaizdais į pievų tolius. Iki 14 km buvo kalniukų, viršūnės ypatingai nežudė,o leidžiantis dar spėdavau pailsėti. Na, o tada kelias nuvingiavo į didžiulę daubą. Ir kai kažkur leidies kankina tas įkyrus jausmas, kad tikriausiai reiks ir kilti. Taigi, nuostabus kalnas buvo, status, ilgas su avyte papėdėj. Pompavau pėstute 🙂

4. K. Kas dar įsiminė iš užsieniaus, apart Rebildloebet?

S.D. Bėgiojančių žmonių kiekis! Ypač Hamburge. Atrodo taip natūralu rytais bėgioti.. atrodo takeliai ne pasivaikšioti skirti – dviračiams ir bėgikams.  Įsirašau į turistavimo must. Išbėgti ir susilieti su bundančiu miestu. Toks dar vienas miesto pajutimo būdas gaunasi.

5. K. Kaip laikosi jūsų noras bėgiot?

S.D. Noras niekur nedingęs. Net gi vėl svarstau programos grąžinimą į bėgiojimo ritualus. Baisu, kad vėl lūšiu, bet dar biausiau yra laukti Vilniaus maratono nesiimant rimto pasiruošimo.  Gal reik pakentėti tuos kelis mėnesius ir atidirbti nuo dūšios.. O tada jau bėgimas kaip noriu, kada noriu ir kiek noriu.

6. K. Gal dar kokį įdomų nutikimą iš varžybų Danijoj skaitytojam?

S.D. Smagu buvo kalbinantiems danams atsakyt ką nors lietuviškai arba “tak tak“. Nors mažai kalbančių bėgimo metu buvo. Jokių plojimų, jokių gestų. Dar toks keistas patyrimas nutiko. Finišavau jau iš paskutiniųjų ir pirmas dalykas, ką pastebėjau apart savo laiko, kad kažkur dalina bananus! 🙂 Beveik bėgte aš iki tų vaisių į palapinę. Pyragus prabėgau. Grįžau prie finišo vienoj rankoj puodelis vandens, kitoj dvi kriaušės ir obuolys, burnoj bananas, kitas po pažastim. Dažnai po finišo būna bloga, bet šį kart alkis buvo žvėriškas.  Beje, apie tuos pyragaičius. Spėju, juos dalinanti moteriškė pati juos kepė. Juokingiausia buvo kai Kiborgas su kalorijų deficitu grįžo iš tos palapinės su sauja pyragaičių, nors sakė, kad ji ir barė ir smilių rodė (kad po vieną), neiškentus ir per ranką kepštelėjo. Kiborgas į tai tik- “it was a hell of a race“.

Geros buvo varžybos.

1. S.D. Kuo skiriasi bėgimo atmosfera. Gal labiau apie pačius bėgikus Lietuvoj ir Danijoj?

K. Vienintelis, kas iš karto ateina į galvą, tai kai bėgau Danijoj, standartiškai pusę nugertos stiklinės susiverčiau ant galvos, kad atvėsint (nes tipo geriau mąstysi ir geriau bėgsi). Tai LT nieks nesijuokdavo, DK viena moterėlė pakrizeno. O daugiau jaučiu viskas panašiai. Mažesniuose bėgimuose susirenka daugiau mažiau pasportuojantys, su gražiais batais ir risnojam visi.

2.  S.D. Kas didžiausią įpūdį paliko trasoje Elektrėnuose ir Skorpinge?

K. Elektrėnuose buvo labai karšta. Bet trasa jau buvo žinoma, tai tik žiūrėjau, kad nenulūžt ir saugojaus. O Skorpinge aišku tas kalns. Į tokį didelį dar neteko bėgt, tai net žagtelėjau ir sustojęs pėškom lipau.

3.  S.D. Ką būtum daręs kitaip?

K. Būčiau lėčiau pradėjęs bėgt. Dabar visada stengsiuos pradėt lėčiau bėgt. Sugebėjau net per Nike 5 km fun run nulūžt gale, nes užsiplėšiau per greitą tempą. Nu ir pasianalizuot trasos žemėlapį ne pro šalį. Tada galėtum pastrateguot, pamąstyt kada bus sunkiausia ir t.t.

4. S.D. Papasakok apie tą ėjimo būdą į kalnus.

K. Žodžiu, reikia rankom į šlaunis atsiremt, kai eini ir lipi į kalną. Pamačiau, kad Krupicka kartais taip daro, tai ir pats pabandžiau. Visai palengvin.

5.  S.D. Reali grėsmė kūnui. Rebild’e kalnai, maisto trūkumas, Elektrėnuose – 30 laipsnių. Kaip bėgti ta riba, kur dar gali ir kur jau kenki sau.

K. Man rodos, čia yra skonio reikalas. Nemanau, kad tik nepatyrę bėgikai užsiplėšia per kokį karštą maratoną ir numiršta trasoj (dar aišku seno amžiaus). Manau, kad kiekvienas galim spausti per daug ir paskui susidurti su labai nemaloniom pasekmėm. Rebildloebete man buvo tikrai svarbus nutikimas. Spaudžiau, lyg viskas nieko, o paskui žiūriu, kad net eiti sunku. Galva svaigsta, svirduliuoju į šonus, bėgti galiu tik į nuokalnes. Finišavęs bananus rijau turbūt godžiau už beždžionę. Manau, tokios patirtys ir padeda geriau pažinti save, savo ribas. Dar, kai nebėgiojau, buvau sugalvojęs sudalyvauti bėgimo varžybose į Europos pastatą. Tai ten irgi kūnas labai aiškiai sakė, kad 20 aukšte jau man reiktų pristabdyt, o aš variau toliau. Tai tada atpyliau abiejuose terasos kampuose :). Čia kiekvienam savo. Kas nori rezultato bet kokia kaina, tas ir varo. Kam svarbu nepakenkti sau, tas jau kitaip varo. Ir t.t.

6. S.D. Kiborgas trail’as ir kalnai, Kiborgas ilgos distancijos lyguma. Kuris dabar tau arčiau?

K. Lyguma, aišku. Skirtingi treniravimosi būdai. Nors kai Juodeškienė sakė, kad į įkalnes būtinai pabėgiot reikia treniruojantis, tai pilnai jai pritariu. Ir Runner’s world gražiai rašė, kad įkalnės yra bėgikų treniruočių su hanteliais salė :). Giliai jaučiu, kad norėtųsi išdrįsti į tą mišką išbėgti, be aiškaus maršruto ir pasidūkt. Bet kol kas dar neišdrįsau. Dar visai tas purvinas bėgimas kažkuo traukia. Susilieti su bėgimo trasa. Tapti vieniu.

Reklama

Tagged: , ,

§ 4 Responses to Skorping – Elektrėnai. It was a hell of the race

  • Tomas parašė:

    Ačiū, gerbiami reporteriai, už išsamius interviu! 😉 Papildomas viens klausimėlis Judviem: gal savo planuose esat užmatę dar kokių nors bėgimų svetur (jei taip, tai kur)?

  • Petraitis parašė:

    Šaunuoliai.
    Apdėjai ties gaisrininkais, tada ir supratau, kad geriau be marškinėlių bėgti, bet į kalnus kiek lėčiau laipioju, tad nepavijau 🙂

  • Dovilė parašė:

    Chi chi, patiko apie maitinimą Danijoj 🙂 Rytais bėgiojantys, ir ankstyvas vakarienes valgantys zmonės, po vėlyvų varzybų būna žiaauuriai alkani 😀

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

What’s this?

You are currently reading Skorping – Elektrėnai. It was a hell of the race at pingvino kojos.

meta

%d bloggers like this: