Į darbą bėgom

birželio 5, 2013 § 9 Komentaras


Pagalbininkai buvo du: antra pusė ir vaisiavalgis Arnsteinas

Senukų draugė jau seniau tą išbandė, kai dar Vilniaus gatves šildė Brooksų padais. Nulėkdavo į darbą su dviračiu, o parbėgdavo bėgom. Paskui iš ryto nubėgdavo, o vakare parmindavo. Darbe dušas, viskas čiki.

Arnsteinas apie save klipe papasakojo gan gražiai.

Užkabino. Ilgą laiką visur varinėdavau mieste (ir tebevarinėju) dviračiu ir galvoju, kad tai buvo šiokios tokios mano kaip dviratininko sėkmės pamatas. Mini tuos kilometrus net neskaičiuodamas, o paskui kokiam 24h maratone jau gali toli numint ir skaičiuodamas, nes bazę susikūrei. Tai kai supratau, kad dviratį galima pakeisti kojomis ir taip rinktis bazę, visai susiintrigavau.
Kitas motyvas – šiokia tokia apčiuopiama nauda iš bėgimo. Naudoti save ir bėgimą kaip transporto priemonę. Nes bėgant kokioj treniruotėj galima pasimesti ir imti tarnauti bėgimui: kilometražui, vykdomai programai, siekiamam tikslui. O šiuo atveju bėgimas tarnauja tau – padeda nusigauti į darbą.

Žodžiu, praeitą savaitę pirmadienį ryžtingai pradėjau. Nuvariau į darbą su dviračiu, vakare parbėgau persirengęs, kitą rytą nubėgau, vakare parmyniau. Ir taip visas keturias dienas iš eilės pavyko. Šią savaitę pirmadienį numyniau-parbėgau, antradienį nubėgau-parbėgau ir šiandien nubėgau ir parminsiu. Išbandžiau ir dvigubos treniruotės variantą. Visai doable.

Truputis detalių.. Atstumas trumpiausiu maršrutu yra kažkur 4,3 km, ilgesniu 5,2. Įveikiu per kokias 25 min tą trumpesnį (palyginimui su dviračiu su visais išsitraukimais iš sklepų ir prirakinimais ~15 min). Sunkumas daug didesnis bėgant, prakaitas irgi, bet vaizdai gražesni ir pasimėgaut daug labiau spėji (palei pat Nemuną risnoju ten kur Kauno maratonas vyks, jei gerai supratau).
Darbe dušo neturiu ir dirbu su žmonėm. Tai čia buvo major baimė mano ir stabdis. Bet primečiau, kad senovėj žmonės prausdavosi šeštadienį pirtyje ir likusią savaitės dalį kitaip :). Tai ir aš tokį kriauklės variantą taikau. Sudėtinga, nėra itin komfortiška, bet suėjo. Čia labai padeda, kad užskaitau tokį Jack White (The White Stripes, The Raconteurs ir t.t.). Tai jei pažietumėt kokį dokumentinį apie White Stripes, tai jis labai kalba, kad sukuria sau nekomfortą scenoje, kad tai jį verstų priiminėti kūrybiškus sprendimus. Pvz. groja sena nuolat išsiderinančia gitara, pasideda mediatorius atsarginius labai toli, kad būtų priverstas paėjėti į kitą scenos galą, jog juos pasiimti, jei pametė ir t.t. Žodžiu, specialiai save statyti į sudėtingesnę situaciją, kad neišleptum komforte ir būtum priverstas kurti, keistis, išrasti.
Tas “peu peu peu“ dalykiukas apie kurį Arnsteinas kalba, kad smegenys susiaktyvuoja ir pats labai darbingas būni – 100%. Tiek grįžus namo, tiek atbėgus į darbą – energingas, nori gyventi ir dirbti.
Kai bėgu, neturiu jokių ten lengvų kuprinių nieko. Turiu raktus ir mobilų rankose. Dar nešiaus pirmais kartais piniginę, bet paskui supratau, kad vakare man ne itin jos reikia namie.

Dar keli dalykai. Kai bėgu ar šiaip čia paskutinėm savaitės vis prisimenu Gabreselasį (tingėjau guglint kaip taisyklingai rašosi), kuris bėgiodavo nuo mažų dienų į mokyklą. Kartais dar pietaut parbėgdavo į namus. Atstumas berods 10 ar 20km pas jį buvo (čia į vieną pusę :)). Girdėjau, kad dėl to jo bėgimo forma nėra taisyklinga, nes kairę ranką laiko aukščiau prispaustą. Dėl to, kad vaikystėje po ja knygas nešdavosi. 🙂 Dar Silkiną prisimenu, kuris bėgdavo į savo kelininko darbą, per pietų pertrauką pabėgiodavo ir parbėgdavo namo. O kai šeima važiuodavo giminių į Plungę aplankyt, tai jis išbėgdavo kiek anksčiau ir pasimojuodavo, kai jį iš Kretingos važiuojantys namiškiai aplenkdavo. Vairavimo teisių taip ir neturėjo, ir jau greičiausiai neturės.
Ir paskutinis. Kažkur išskaičiau, kad pradėjus bėgioti širdis ir plaučiai tobulėja greičiau, nei visi jungiamieji dalykai: raiščiai, raumenys ir t.t. Jei tai tiesa, tai toks mano lakiojimas beveik kasdien po 4 km pats tas šitam reikalui. Taip ir mąstau, kai bėgu, kad “va, šiandien dar truputį labiau sustiprinau kojas, nu tai kas, kad širdis galėtų didesniu krūviu varyt“..

Ir bėgimo forma pagaliau susirūpinau rimčiau. Labai sąmoningai midfootinu ir labai stebiu kitus su kuriais prasilenkiu ir labai matau, kaip nuo kulno tą koją stato.

Žodžiu, mano patirtyje, net ir neturint darbe dušo, net ir su žmonėm dirbant, įveikius keletą kompleksų ir baimių bėgimas į darbą yra doable shit.

Reklama

§ 9 Responses to Į darbą bėgom

  • audira parašė:

    Puiki tema. Neseniai runnersworld buvo straipsnis šia tema. Neradau jo, bet google štai ką užrodė: http://theruncommuter.com/ 🙂

  • lapebega parašė:

    Kaip tik rytoj planavau subėgiot į/iš darbo ir taip pat, labiausiai suku galvą dėl dušo, nes irgi su žmonėmis tenka dirbti. Na, kriauklė yra, vadinasi no problem 🙂

  • Dainius parašė:

    O, geras. Kiek metų vaikštau į darbą (pirmyn atgal – 7 km) – pirmi metai tiek daug dviratininkų matau ryte. Bet bėgančių neteko. Bėgčiau ir aš, bet… Ir taip esu lopas, kad su dviračiu kartais atvažiuoju ar pėsčias per lietų ateinu, o ne su kokia audi atvažiuoju – kaip visi normalūs. Tai esu nenormalus. Bet ne gimnazistė esu – tai nelabai ir svarbu. Tamsu dar čia. („matome daiktus ne tokius, kokie jie yra, o tokius, kokie esame patys“). Gal reiks pabandyti ir bėgti – bent jau iš darbo. Liuks.

    • padugnini parašė:

      O 7 į abu galus? Nes man virš 7-nių, tai eit labai retai ryžtuosi.
      Šiaip labai žinomas tas lopinis jausmas, kai ne su mašina į darbą vėžiniesi…
      Reiks kada iš bandyt tą transportinį bėgimą. Bėda tame, kad sunku man susimotyvuot į darbą bėgt. Iš darbi, iš pamokų prašom, net į…

  • parbegu parašė:

    jėga, labai palaikau tokią iniciatyvą 🙂
    šiaip gan panaši ir mano situacija.. atstumas iki darbo 4,5 km ir galėčiau atbėgti.. bet kol kas apie bėgimą tik pagalvoju, kadangi nėra dušo, sudėtinga su daiktais, rūbais.. tai važinėju dviračiu.. visgi manau po šito įrašo bus lengviau save įtikint ir pabandyt prasibėgti 🙂

  • Marius parašė:

    Kietai tu čia 🙂 Aš irgi bėgiočiau, bet labai jau nepraktiška. Dviratis žymiai patogesnis sprendimas – greičiau ir praustis nereikia 🙂

    Dainiau,
    tu čia rimtai? Tavo darbovietėje toks požiūris?

    • Dainius parašė:

      Yra žmonių, kurie kelia nykštį į viršų sako “patinka’. Bet tokių labai labai mažai… :-)… „Suaugęs vyras, o vis dar su dviračiu važinėji…“

      • Kiborgas parašė:

        Aš tai į tą buvimą kitokiu kaip visi jau seniau biški atsisakiau. Telieka susimąstyt o kas būtų, jei dauguma bėgiotų, o tu vienas su Audi į darbą varytum?
        Arba kad reikia žiūrėt krepšinį ir gert alaus kai žiūri.
        Ir t.t.

        Būti savim čia belieka. Silkinas, jaučiu, gerai pamokintų 🙂 Visa Kretinga laikė čioknutu, o užteko iškovot pasaulio čempiono vardą ir tada jau garbės pilietis..

  • […] Kažkada rašiau įrašą apie bėgiojimą į darbą, tai lygiai tą pačią mintį ir šiam įrašui galiu pritaikyti. Gyventi be mašinos yra totaliai doable shit. Ypač didmiesty. Kažkuo gal primena studijų laikus, biedno studento kompleksėlį grąžina į sąmonę. Ir gal šitas ir buvo vienas sunkiausių persilaužti. Iš pradžių smagu, eksperimentuoji, kitiems pasipasakoji, kad be mašinos ir stebisi visi kaip čia taip. A čia pinigų nėra, a kas? Paskui jau kaip ir apsipranta visi. Gal tik tėvai nenustoja tą pačią dainelę sukti: […]

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

What’s this?

You are currently reading Į darbą bėgom at pingvino kojos.

meta

%d bloggers like this: