Jonavos bėgimas kitaip

Kovo 11 d. Bėgimas A.Kulviečio obeliskas – Jonava. 12,5 km ir medalis. Tikriausiai daugiau nieko bendro su bėgimu praeitais metais. Paaugau kaip bėgikė iš 1 val. 15 min į 1 val. 4 min. iš malonaus risnojimo į, tiesą pasakius, kančią, mirimą ties tuo kalnu ir norą, kad viskas greičiau baigtųsi. Kai pakeleiviai išsiruošė daryt apšilimo, aš susisukau į Kiborgo striukę ir tūnojau kol liko 5 min iki starto. Net nejauku rašyt. Bet tegu tiesa kalba šiais klavišais 🙂 Žodžiu esu bėgimo depresijoj. Nebuvo džiugesio startiniam jaudulyje, laimės bėgant ar euforijos finišavus. Atėjo tik palengvėjimas, kad nebereikia bėgti. O su juo ir dozė kritikos sau.

Labiausiai išryškėjo visai kitoks pojūtis varžybose. Praeitais metais bėgau beveik viena, kareivukus aplenkiau tik pabaigoje bėgant pro Jonavos senamiestį. Kai visi pralenkia lieka tik vienas kitas tolumoje ir vaikai, kuriuos paveža draugai, tada visai nesijaučia konkurencijos. Šį kartą buvo lenktyniavimo. Vaikinas su Kauno maratono marškinėliais vis mane pralenkdavo, atsirišęs batas priartino nugarą, bet netrukus tempo nebeišlaikiau. Pagalvojau, kad jei nerasiu tinkamos nugaros – lūšiu. Nuo 8 km pavijau Jonavos maratono bėgikę. Deimantę Vanagaitę. Kažkada vaikystėj mūsų mamos išeidavo pavakarot ir palikdavo vienom kitas prižiūrėt ir pabūt, kad liūdna nebūtų. Nedaug prisimenu iš tų laikų. Tik rezultatų lentelėj supratau, kad mane ištempusi stebuklinga, be pastangų judanti nugara buvo Deimantės. Labai ačiū jai. Kogero nėra labai smagu bėgt, kai kažkas šnopuoja į nugarą. Pati nesu to patyrus. Bet gal kitą kart reiktų išvengti nugarų medžioklės.

Gera buvo sutikti Gintarę, kuriai Kiborgas palaikė kompaniją praeitų metų Pabaisko bėgime. Gavau spindulį geros energijos ir draugišką šypseną. Kompaniją palaikė Andrius su idėjom apie malkų kapojimo rungtį bėgant. Nes gi šalta! Autobuse įkvėpiau laisvės iš senuko, kuris krėstelėjo šalia, nusimovė kojines ir ėmėsi daryti
sau pėdų masažą. O pojūtis, kad visgi įveikiau trasa nepalūžus, atėjo, kai po finišo šalia eidamas pyplys bėrė klausimus. Kiek bėgai? Ar sunku buvo? O kodėl? Ir nuoširdžiai atsiduso su “oho!“

O dabar, pasiruošimas maratonui tęsiasi. (Ne)kasdieniniai bėgimai visai džiugina. Per savaitę kaupiu kilometrus, savaitgaliais lepinu save risnojimu. Kol dar neatėjo tikras treniruočių pikas ir programoje nėra VO2 saldumo, leidžiu bėgti taip, kaip jaučiuosi. Ir taip man visai kietai 🙂

Beje, kietai yra ir dar keli dalykai, kurie vienaip bėgimo dėka atsirado kietai kontekste.

Kietai yra vietoj šokolado pirkti dvi datules po 50 lt už kg.

Kietai yra šnirpšti per nosį.

Kietai yra bėgant pakelti ragelį.

Kietai yra bėgti be kojinių.

Kietai yra lysti po šaltu dušu žiemą.

Kietai yra apsikabinti V.Totilą, su “gelbėkit, kaip sunku buvo“.

Kietai yra važiuot į traumatologinį, nes pas šeimos gydytoją reiktų ilgai laukti.

Kietai yra raumenų skausmas.

Kietai yra entuziazmo pilni bėgantys senukai su tautine kepure ir “bėgiosi – ilgai gyvensi“ ant nugaros.

Kietai yra bėgti ir sveikintis su visai bėgikais.

High five!