10-os savaitės apžvalga

sausio 26, 2013 § 7 Komentaras


Kilometražas 5 km (nuo pasiruošimo pradžios 350 km)
Iš jų greičiui 0 km (74,3 km)

Antradienis RRwF  5 km

Žodžiu, jei ne tragiškiausia, tai savotiškiausia/keisčiausia savaitė iš visų pasiruošimo.. Tai jau tikrai.

Nors ne man vienam. Kolega Marius irgi sirguliuoja.

Tas Paryžius ne į gera išėjo. Trečiadienį jau labai nekaip jaučiaus. Nukėliau intervalų treniruotę ir tiesiog stengiaus stipriai neįsisirgt. Lyg paprastas peršalimas, tik kiek rimčiau užkibo. Arba aš užkibau. Čia kaip pažiūrėsi.

Sunku sirgti. Jau seniau buvau užsiminęs kažkuriam iš įrašų, kad sunku leisti būti silpnam, tai sirgti man labai su tuo silpnumu asocijuojas. Labai nesinori atsiduoti ligai, kai jauti, jog ji prasideda. Ateina į tavo gyvenimą. O paskui, kai jau atsiduodi, labai nesinori grįžti į “stipriųjų ir sveikųjų” pasaulį.. Tai dabar esu toj grįžimo stadijoj. Po Mariaus įrašo nusprendžiau bėgti tik tada, kai jau sąžiningai galėsiu pats sau patvirtinti, jog pasveikau. Tai greičiausiai tik antradienį. Pirmadienį grįžimas į darbus. Nesinori. Bet kaip nors. Darbinė įtampa gerai. Tas toks kasdienybės darbinis tonusas. Atostogos daug sunkiau. Kitokia būsena, nepratęs prie tokios, kitokios mintys, išgyvenimai.

Jei grįžt apie bėgimą. Pagal vieną šaltinį, mano maratoną, kuriame rengiuosi startuoti, pavėlino viena savaitę. T.y. ne 04.07, bet 04.14. Dar oficialių žinių nėra, bet jei “taip”, tuomet gaunasi, kad sutelpu į visą programą ir tereikią šią savaitę pakartoti. Arba jei eisiu toliau kitą savaitę, tai tada turėsiu daugiau poilsio. Bus matyt.

Smagus nušvitimas Paryžiuj atėjo, kad visgi mane stipriai veikia Garmino turėjimas. Kol jo neturėjau – laksčiau treniruotėse ir net keliose varžybose pagal pojūtį (by feel). Tiesiog kažkaip. Ir visai gerai buvo. Rekordus asmeninius pagerinau, paprasčiau viskas buvo. Su Garminu kaip ir smagu. Matai kad į kalną greit leki, bet iš kitos pusės ta kontrolė pasiima savo dalį. Nebesigauna bėgti tiesiog šiaip, paprastai. Ir to kūno mažiau girdi. Aišku, idealiausia būtų rasti tą aukso vidurį. Bet kol kas labai svyruoju ir dabar vėl pradėjo sverti ta pusė – tiesiog bėgti. Kaip bėgasi. Orientuotis pagal kitus parametrus, ne tuos, kurie pypsi ir atsispindi mažame daikčiuke ant rankos. Čia irgi bus matyt kaip ateity bus.

Ir dar vienas. Nekietai yra, kad kai stipriai dirbi ir sieki rezultato, tai gan stipriai ir rizikuoji. Sveikata, turiu omeny. Pvz. jei būčiau tiesiog bėgiojęs porą kartų per savaitę ramiai, jaučiu, kad nebūčiau susirgęs. O dabar lyg ant kokių ašmenų – varai maksimaliai, kad kūnas tobulėtų, raumenys augtų (and they do), bet paskui “bac” ir peršali. Ir būna labai liūdna, nes tiek stengeis, o atrodo, kad liga (nors ir mažytė), bet savo pasiims. Iš darbinio režimo išmušė, užtarnautas greitesnio bėgimo sekundes reikės užsitarnauti iš naujo ir t.t. Liūdna. Kaip rusai sakytų obidna.

Galiausiai. Vėl apie silpnumą. Pagal dabartinius įvykius gaunasi, kad buvau per stiprus treniruodamasis. Neleidau sau patinginiaut, pachaltūrint, silpniau treniruotis. Variau tikrai iš dūšios, alinau save kaip reikiant. Ką gali žinot, jei būčiau leidęs sau patinginiaut, įsileist daugiau silpnumo į savo pasaulį, gal būčiau ištempęs visą programą be šio sugriuvimo?

Senokai su Jumis bediskutavau. Tai jei kas norit pasisakyt silpnumo/stiprumo tema bėgime ir ne tik – rėžkit komentaruose.

***

RR – recovery run, jei yra RRwF, tai reiškia, kad lengvai prabėgau ir padariau pratimų bėgimo formai palaikyti
Hill – bėgimai į kalną, kol kas bėgioju į Trijų mergelių tiltą
GAR – general aerobic run
MP – marathon pace run
tempo – tempas
LR – long run
VO2 – intervalinis bėgimas, kai labai uždūsti

Greičiui skaičiuoju tuos km, kurie prabėgti MP arba greičiau (tempo, VO2)

Advertisements

Tagged:

§ 7 Responses to 10-os savaitės apžvalga

  • padugnini parašė:

    Po smagaus sekmadienio prasibėgimo aš irgi sugriuvau. Pirmadienį ikipiet dar pasilaikiau, o kita dieną jau gulinėjau. Vistik įtariu virusas ne bėgimas “iškišus liežuvį” čia kaltesnis. Na šiom dienom.
    Laikykitės, Kiborgai! Milneris rašė, kad daugelis to meto aukščiausio lygio sportininkų prieš pasiekdami formos piką kaip taisyklė susirgdavo (konkrečiai jis mini legendines rusų slidininkes), bet dažniausiai varžyboms viskas ten susitvarkydavo. Nors žinant rusų tarybinio sporto virtuvę, tai gal neytin sektinas pavyzdys.
    o dėl to reikia ar nereikia alintis… Man šitas klausimas irgi patamsiai 🙂 nežinau… Jei išmintį įjungi – atsakymas aiškus. Bet visai nerizikuot… nu neįdomu, nemotyvuoja…
    Nors šiaip, savaitėlę pasisnargliuot lovoj dar visai nieko. Blogiausiu atveju tai kainuos kelias sekundes, ar net jų dalis varžybose, o va traumą kokią gaut… Apsaugok, Dieve, mus nuo to…
    Sveikit!

  • Kiborgas parašė:

    Kas čia tiem bėgikam, visi išgriuvom.
    Svarbu svarbu tas savo organizmo ribas prisimint. Viską bent man balandžio pradžia parodys, kaip ten kas 🙂

  • Dovilė parašė:

    Aš manau mums dažniau reikia susirūpinti ne fizine stiprybe o psichologine. Ir liga padarys kur kas mažiau žalos, nei per ta laiką įvykdyta savigrauža. Na tikrai tos kelios dienos turės nykstamąją dalį rezultato palyginus su tuo, kaip išsimiegosi naktį prieš varžybas, kaip maitinsiesi per varžybas, kokia bus trasa. Galų gale kas Tave skatins paskutiniais kilometrais. Juk ne veltui maratonas taip išskiriamas iš trumpesnių bėgimo atstumų. Nes mėgėjams čia be galo svarbi psichologine stiprybė paskutiniais kilometrais. Smegenys pavargsta kur kas greičiau nei kūnas.
    O grįžtant prie ligos. Jei galvoji, kad liga atsirado dėl to, kad “perspaudei”, tai tikrai pritariu Padugnini, džiaukis kad ne trauma.. Ir galbūt liga privertė Tave sustoti, kad sustotum ir duotum organizmui pailsėti išvengiant traumų. (Trauma nepraeis per savaitę ar dvi. Po pusės metų traumuotos sausgyslės dar nebus tokios elastingos kaip traumų negavusios.) Nes iš savo patirties galiu pasakyti, kol buvo ligos, traumų nebuvo 🙂 O kai jos baigėsi, traumos prasidėjo. Aš gi tikrai nebuvau tokia nelaimėlė, kuriai iš niekur nieko kojos lūžta. Traumos manęs nepersekiojo. Tai aš persekiojau jas. Nes pajutus pirmuosius signalus neturėjau stiprybės pripažinti, kad mano organizmui krūvio jau per daug ir laikas sustoti, išlaukti visą poilsiui būtiną laiką ir nepradėti lėkti laukais per anksti. Kaip ten bebūtų, galutinai traumas traumas išsigydydavau tik užpuolus vienokiai ar kitokiai “ligai” 🙂

    Taigi stiprinamės ir laukiam 2013 04 14 🙂

  • Marius parašė:

    Jack Daniels savo knygoje “Running formula” rašo, kad niekas nežino koks yra optimalus kilometru skaičius konkrečiam bėgikui. Ir tai kas vieną sezoną yra “per daug” kitą sezoną gali būti “per mažai”. Visgi kaip pats autorius teigia, kad geriau susipažinus su bėgiku labai aiškiai matosi kada jam laikas “atsitraukti” ir sumažinti kilometražą, tačiau dirbant savarankiškai reikia atidžiai įsiklausyti į organizmo signalus. Aš pradedu galvoti, kad žiemos sąlygomis reikėtų taikyti kažkokius koeficientus siekiant rasti atitikmenį šiltojo sezono treniruotėms. Taip pat reikia nepamiršti dviejų principų:
    – Mažėjančios grąžos. Kuris teigia, kad didėjant kilometražui formos augimo tempai lėtėja, kol galiausi tampa visiškai “plokšti”
    – Ir jam atvirkščias dėsni teigia, kad didėjant kilometražui pasiekiama riba nuo kurios traumos tikimybė ima eksponentiškai augti.
    Balansuojant tarp šių dėsnių ieškomas optimalus kilometražas. Bet čia kalbant apie profesionalų žemę. Mėgėjams reikėtų turėti šiek tiek daugiau konservatyvumo.

    padugnini,
    dėl Milnerio. Skaičiau aš jo “veikalą”. Nemažai dalykų toje knygoje yra pasenę, o kai kurie ir klaidingi. Siūlau labai atsargiai žiūrėti į tai kas ten parašyta, o geriausiai nusipirkti kokią rimtai vertinamą knygą apie bėgimą iš amazonės. Sporto medicina ir moksliniai tyrimai nuo jo veikalo yra stipriai pasistūmėję į priekį.

  • Kiborgas parašė:

    Dovile, Mariau – dėkui.
    Dovilės ypač gerai komentaras. Tikrai susimąsčiau, kad gerai, jog ne trauma. Tada dar žiauriau būtų. Dėl to biški pergyvenu, kad prieš pat maratoną Rėkyvos bėgimas, kur išsisukti čiurna itin nesudėtinga :).
    Šiandien dar taip pasėdėjau pietaudamas, padūmojau ir sumąsčiau, kad tikrai – kur čia lėkt. Dar daug metų prieš akis ir nieks nesiruošia iš manęs atimti bėgimo, jei su šiuo maratonu nepasieksiu užsibrėžto tikslo, tai spėsiu su kitu. Ramiau iš karto pasidarė.

    • Dovile parašė:

      Tikrai nėra kur lėkti 😉 Tavo tiklas tikrai labai ambicingas ir jeigu pavyks jį įgyvendinti, džiaugsimės visi, tačiau jei ne tai, tikrai dar bus laiko jį pasiekti. Yra juk pavyzdžių, kad per griežtas įsipareigojimas atima bėgimo džiaugsmą apskritai.
      Linkiu bėgioti ilgai, sveikai ir laimingai 🙂

      • Kiborgas parašė:

        Joo. Su ta dziaugsmo netektim gerai Senuku drauge po Kedainiu varzybu mane paprotino. Sake, kad mano veidas finisuojant su PB buvo palyginus nieko (nuovargio prasme) nei pries mane finisavusiu.. Vadinas labai greitai begti labai stipriam begikui vis tiek yra labai sunku ir reikia isbalansuot, kad tas sunkumas vergove netaptu.. Nu fainiai visai. Atsigavau per ta liga. Ryt jau gal parisnosiu.

        Sent from my Nokia phone

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

What’s this?

You are currently reading 10-os savaitės apžvalga at pingvino kojos.

meta

%d bloggers like this: