Savaitgalis prabėgo

Visi geri dalykai turi tęstis. Pradžia buvo nubėgti vieną maratoną. Tam daviau sau du metus. Po pirmųjų bus pusmaratonis, po antrųjų – maratonas, sakiau 2011 m. rugsėjo mėnesį. Tada dar nebuvau atradus to, kas iš tikrųjų yra bėgimas – bėgti lyjant, nubėgti 20 km, bėgti greitai, bėgti bekele, įžvalgos bėgant, pojūčiai, žmonės, varžybos… Misija neįmanoma pasidarė perpus labiau įmanoma. O dabar džiaugiuos bėgimais, kurie tampa geriausia laisvalaikio dalimi.

Šaltukas vis labiau spaudžia, o šiaurinis vėjas kedena plaukus kviesdamas bėgti neskubant. Lyriškos natos menant savaitgalio pramogą.
Nauji maršrutai, manau, kiekvieno bėgiko džiaugsmas. Kiborgas padarė weekend treat. Šį kartą važiavom prabėgt jo pirmojo pusmaratonio pasiruošimo takais Birštone. Pradedu galvoti, kad reiktų kažkaip fiksuoti smagiausius Lietuvos, ir ne tik, maršrutus. Garbingoje sąrašo vietoje turėtų būti šis:

Pradžia vingiuotas keliukas pušynu, seniausio vietovės ąžuolo aplankymas, takas palei Nemuną spoksant į atsinaujinusius poilsio namus ir besimaudančius nuogalius jų languose. Kairėje – upė, pasak Murakamio, geriausias vaizdas atsipalaidavimui. Apsisukimo taškas buvo Vyckos paminklas. Nežinau, ar čia su tuo mažėjančiu intelektu bėgant susiję, bet prieš apsisukant pabučiavom Vyckos žirgelio uodegą 🙂 Trukteli nesąmonėm kartais.
Sekmadienį išbėgom lengvam bėgimui iki Panemunės tilto. Dar prieš mėnesį lipom per tvorą, kad prabėgt per jį (tikrai ne pačius protingiausius sprendimus bėgant kartais priimi. Ar Jums irgi taip?). Įvertinom, kad šį kart kirsti Nemuno niekaip nepavyks 🙂

Beje, jutubas. Žinoma apie senuką. Nuostabu!