6 Šiaulių autobusas

lapkričio 7, 2012 § 5 Komentaras


Patraukė mintys ant vaikystės. Ir bėgimas šalimais. Išrašysiu čia.

Praeitą penktadienį po kapų aplankymo remontavaus pas pusbrolį mašiną ir kol remontavo sugalvojau pabėgiot. Veiksmas Šiauliuose. +8 kokie ir lynoja purškimu. Pradėjau nuo Nuklono ir patraukiau centro link. Bėgau be išankstinio plano ir nežinojau trasos iš anksto. Priartėjus prie autobusų stoties kilo mintis toliau bėgti simboliškai (pay tribute to…). Pasukau į dešinę ir prasidėjo antroji bėgimo dalis, simbolinė. Dedikavau ją 6 autobuso maršrutui.

Antroje klasėje atsidūriau po visokiausių egzaminų. Patekau į Valančiukų klasę, sustiprinta anglų ir muzika, jokiu būdu negert. 12 vidurinė mokykla. Iki kokios šeštos klasės namo važiuodavau šeštu autobusu. Maršrutas maždaug toks:

6-oje (nors tiksliai nepamenu, gal 5-oje, gal 7-oje) kažkas susišvietė ir nusprendžiau pabandyti važiuoti tuo maršrutu, kuriuo klasiokai namo važiuodavo. Jo piešinukas žemiau, o tuo maršrutu krūva kitų autobusų važiuodavo: 3, 7, 12, 21.

Beveik 6 km trumpesnis maršrutas… Nuvažiuodavo per kokį 10-12 min iki namų. 6-as važiuodavo gal 30 su viršum.

Labai ryškiai pamenu, kai pirmą kartą išdrįsau važiuoti trumpesniu keliu. Važiavau senu geltonu Ikarusu, gale, daug žmonių, 3-ias maršrutas. Prie savo namų stotelės… apsiverkiau. Dar autobuse būdamas. Viena moteris iš karto puolė klausti, kas nutiko, ar pasiklydau ir t.t. Buvau per mažas, kad atsakyčiau, jog atradau tiesesnį kelią namų link. Bet ašaros buvo ne džiaugsmo. Apgailėjau tuos kelis savo metus. Tas vienišas keliones (nes klasiokai iš karto važiavo trumpesniu). Tas vienumoje praleistas minutes.

Greičiausiai kyla gan natūralus klausimas – kodėl aš neėmiau pavyzdžio iš klasiokų ir iš karto nevažiavau trumpesniu keliu? Nes mama parekomendavo kitaip. 6-o autobuso stotelė buvo arčiau, mažiau perėjų reikėjo kirsti, mažiau pavojaus. O ką čia vaikui vienam pasivažinėt ilgiau autobusais? Negi bėda? Dėl to ir verkiau. Kad norėdamas gyventi geriau, turi neklausyti mamos. Bet jei neklausysi – gausi lupt. Tokia beišeitinė situacija.

***

Jau užaugęs, apmąstydamas tą savo vaikystę, suprantu, kad labai gyvenau pagal herojaus iš neprasto filmo “Pi” principą: my mother told me not to stare into the sun, so once when I was six – I did.

žr. arba visą arba nuo 5:20

Būdavo tam tikros ribos. Ir jos nebūdavo rekomendacinės, bet labiau privalomojo pobūdžio. Kaip 10 mamos įsakymų. Juos laužydamas patirdavai galingą adrenalin rush, bet kartu ir riziką, bausmės tikimybė išaugdavo iki kosmoso, kaltės jausmas zaškalidavo kaip rusai sakytų.

Taip ir augau. Tyliam pasipriešinime. Jo nebuvo daug. Dviratis buvo vienas iš tų. Buvo nustatyta, kad negaliu važiuoti toliau nei darželio tvora prie namų. Tai aš nuvažiavau kartą į Pabalius, gal 4 km toliau nei buvo galima :). Grįžtantį pamatė tėvų draugai, kurie važiavo 6-u autobusu :), pasakė tėvams, lupt negavau, likau gyvas.

***

Šį penktadienį taip netikėtai pačiam sau garsiai prasitariau tėvams ir sesei su draugu, kad mano svajonė yra 2014-ais parbėgti iš Kauno į Šiaulius per 24 h. Su dviračiu jau seniai tą buvau padaręs ir paskui nuvažiavau dar daug toliau per parą. (Atsekat ribų laužymo procesą? Ir kiek toli jis nuėjo?).

Nustebino šį kartą ne mama, bet tėvas. Sakė, kad nepritaria, sakė, kad susigadinsiu kojas ir senatvėj man bus blogai. Mat jam nuo bėgiojimo jaunystėj tirpsta koja, kai jis dabar važiuoja su mašina. Ne nuo rūkymo ir ne nuo antsvorio, bet nuo bėgiojimo.

Iš pradžių sureagavau gan vaikiškai. Pritilau, nusigandau kažko. Lyg kokią nesąmonę būčiau sugalvojęs. O paskui kilo ta atsakomoji, ribas laužanti reakcija. Dar labiau sustiprėjo noras atbėgti.

***

Sunkiausia yra tai, kad jaučiu, jog išties užaugau gan ribotas. Kaip tie kačiukai stiklainiuose. Tėvui (o paskui ir mums) jo tėvai neleisdavo eiti žaisti Kuršėnuose už namo tvoros, mamos nesaugumas, kontrolė – visa tai ir užaugino tokį gan ribotą kiborgą, kuris karts nuo karto drioksteli ekstravagantišku poelgiu, parodydamas, kad jam atseit tos ribos negalioja. Baisiausia, kad daug ką prarijau, priėmiau už gryną pinigą, kad taip ir turi būti, kad taip ir reikia gyventi. Ir dabar gyvenime vyksta lyg koks tai atrajojimo procesas. Atryji tai, ką nurijai kadaise, pakramtai, pažiūri ir arba spjauni lauk ir sakai, kad čia šūdas, arba nuryji atgal ir sakai, kad čia visai neblogai.

***

Nubėgau simbolinį bėgimą per 1:40 min, ~18 km. Sutikau dar vieną bėgiką tolumoj. Pralenkė 2 šešto maršruto autobusai.

Advertisements

Tagged:

§ 5 Responses to 6 Šiaulių autobusas

  • kiborgo giminaitė parašė:

    į gylį čia patraukei:)

  • Dainius parašė:

    Mano mamai vaikystėje iš vienkiemio tiesiausiu keliu per miškelius ir kaimynų kiemus iki pradinės mokyklos eiti buvo apie 3 km… Bet po vieną sodybą (ir aplink ją) su dideliu pulku vištų vaikščiodavo gaidys, kuris visada puldavo ir dar ilgai vydavosi.. Tai mama, nenorėdama susitikti to gaidžio, į mokyklą ir iš mokyklos eidavo aplinkui po… 9 km… 🙂 Čia turbūt paveldima, nes aš į mokyklą su kaimynais beigi draugais eidavau irgi aplinkui, nes einant trumpiausiu keliu pro bažnyčią prie klebonijos vaikščiodavo piktas kalakutas… Oi, kaip mes jo bijodavom… Tiesa, atstumai buvo kur kas mažesni nei mamai…

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

What’s this?

You are currently reading 6 Šiaulių autobusas at pingvino kojos.

meta

%d bloggers like this: