Kaip mano koja tyliai pagijo.

spalio 28, 2012 § Parašykite komentarą


Apie Rumšiškes parašė mano kolegė, tai aš apie kitką truputį. Nors pačios Rumšiškės man labai patiko. Ramiai bėgau, nesiekiau jokių PB, tik norėjau Senukų draugę pavyt, tai tas motyvavo. Netgi sugebėjau po pirmo rato stabtelt sysiuką padaryt. Jaučiu pirmą kartą bėgimo varžybose. Prabėgau per 1:47 kažkur, pagal laikrodį 1:46:46. Labai patiko pati handikapo sistema. Visai su kitais žmonėm bėgi, paveji kažkaip irgi keistai. Senukus kai kuriuos lenki tik prieš finišą ir t.t. 🙂 Startas gal kiek prastai suorganizuotas, per daug mūsų tų jaunų vyrukų buvo, musiau, kad išleist visus tvarkingai. Bet tas nuotaikos nesugadino.

Dar kuo įsiminė šis bėgimas – kad gavau pirmą realų apdovanojimą savo gyvenime. Buvau 16-as iš 5 ir daugiau bėgimo taurės etapų prabėgusių elito grupėj :). Tokia brendžio taurę gavau su lapeliu pririštu. PIRMAS TIKRAS PRIZAS gautas už užimtą vietą. Labai simboliška ir fainai ir džiaugsmo daug. Tikiu, kad kitam sezone bus dar.

Koja

O su koja yra tokia istorija. Seniau sportavau mažiau. Žaisdavau krepšinį kartą per savaitę sekmadieniais. Ir viskas. Vieno tokio pažaidimo metu kažkas nutiko su kairės kojos keliu – skausmingas nusileidimas ir lenkiant koją (atliekant stūmimo nuo žemės judesį) gan stiprus skausmas. Galvojau – išvaikščiosiu. Neišvaikščiojau. Prasidėjo vizitai pas visokius daktarus. Įtvarų nešiojimai, gėrimai visokių kelį stiprinančių preparatų. Ne itin padėjo. Galiausiai atsidūriau pas gan gerą specialistę, kuri sakė, kad man tereikia sustiprint šlaunies raumenį. Ir viskas. Kai paklausiau kaip? Sakė (ir čia cituoju): “jei dar gali bėgioti – bėgiok, pats geriausias būdas”. Išrašė procedūrų Kalniečių poliklinikoj fizioterapinių. Po jų nuėjau į jogą. Bėgioti pradėjau labai po truputį. Išbėgdavau tų metų sausį į Ąžuolyną ratukui. Gal keli km tik susidarydavo ir buvau baisiai nekantrus – norėjau rezultato jau čia pat. Realiai kelis praėjo tik šiais metais. Kai rimtai atėjau į bėgimą. Iš pradžių dar kažkas jausdavosi, bet kuo toliau – tuo mažiau. Jogoj jau sugebėdavau vos ne pritūpimą ant tos kojos padaryt be jokių problemų, kas seniau išvis miražas tik būtų. Dabar labai smagu prisiminti tuos daktarės žodžius, kad “jei dar išeina bėgti”. Iki kiek senuku buvau tapęs. Viršsvorio nebuvo, bet kojos silpnut silpnutėlės.

O dabar – lakstau sau pusmaratonius ir dar ne pačiais prasčiausiais laikais.. Kitą dieną tėčiui telefonu pasakiau, kad jau 2013 pirmas maratonas laukia. Tai jis tik atsiduso ir pasakė, kad būsiu ir jį aplenkęs, nes iki tokio lygio jis nėjo (t.y. tokio ilgumo distancijų). Gavos tokia pelenės (peleniaus?) istorija. Taip ir yra gyvenime – krūva atsitiktinumų ir atsiduri ten kur atsiduri. Pamenu, kad pas tą daktarę mane nukreipė tokia faina seselė. Sako, šiaip yra jums patogesnis laikas, bet gal geriau eikit pas tą kitą daktarę, jei mane suprantat. Nu ala bloga specialistė. Ir nuėjau, ir pametėjo mintį. Kaip sėklą kokią. Ir dabar bėgikų pasaulis džiaugiasi nauju veidu, nauja komanda, nauju blogu. Tai va taip va.

Advertisements

Tagged:

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

What’s this?

You are currently reading Kaip mano koja tyliai pagijo. at pingvino kojos.

meta

%d bloggers like this: