Po pirmojo pusmaratonio pingvino kojomis su euforija ir medaliu

rugsėjo 13, 2012 § 7 Komentaras


Trumpam gražinsiu laiką į praeitos savaitės ketvirtadienį. Darbo dienos pertraukėlė, maišau coldrex savo peršalimui gydyti. Už nugaros kolegos pietaudami šurmuliuoja artėjančio maratono tematika. Vyrukai kalba skaičiais, dalinasi planais ir tikslais. “Per vieną dvidešimt tris” Dar nesuvokiu, kas vyksta, o mano kūnas ima suktis to garso šaltinio link. Geras kadras prastam filmui. Jaučiu, kaip atvimpa žandikaulis ir tai, kad nepūčiau nosies tampa žinoma visiem sėdintiems prie stalo. Stoviu. Susitvarkau. Aha, pusę maratono per kiek kiek? Taip, žinau, kiekvienam savas pasiekimas yra didelis, bet man vistiek ta reakcija (ar bent jau panaši) kartojasi, kai išgirstu tokius laikus (ar bent jau panašius). Kai jau nustoju kamantinėti, kolega kreipiasi į mane. O koks tavo planas? Virtuvėlėje stoja tyla. Sakau, joks. Joks? Na gerai, džiaugčiaus išlipus iš dviejų, jei viena penkiasdešimt penkios, būtų idealu. Prasideda skaičiavimai, kokiu tempu man reikia bėgti. Klausia koks mano vidutinis tempas, vidutinis pulsas, hemoglobinas, kada paskutinį kartą dariau ilgąjį bėgimą, kokie rezultatai. Pasimečiau. Ne ne, aš tik bėgioju ir tiek, sudalyvauju varžybose – pasitaškau ir toliau bėgioju.
Kol garsiai nepasakiau, tol man neatsigulė į galvą mano pusmaratonio laikas. O tikslas kaip pažadas, esu skolinga tilpti į dvi valandas.

Sumažinus mastelį, tai, kad aš išvis pusmaratonio starte buvau, man jau buvo daug. Prieš metus bėgau iš idėjos, prieš ligas, už gražų sekmadienio rytą bei paklaidžiojimą dideliame ir paslaptingame mieste. Tokiai misijai nereikėjo pasiruošimo, galima risnoti ir džiaugtis – kaip šaunu, kad profesionalūs maratonininkai suorganizavo mini maratoną ir žiūrovams; kaip nerealu būtų visas sporto šakas taip išbandyti.. Prasidėjus skaičiavimui iki starto, nuplaukė visos svajingos mintys. Tada skuodžiau kiek įkabindama. Ir laimėjau 4,2 km. Ne oficialiai, o sau. Mano įsivaizdavimu visas ilgas distancijas bėga profesionalai, o aš va įveikiau savo olimpą. Toliau jau niekur..

O dabar, kas pasakys, kad ne viskas įmanoma? Iš tikrųjų taip laukiau to patvirtinimo, kad įdirbis duoda rezultatų. Gal tas įdirbis mažai matomas, gal kartais atrodo, kad stovi vietoje, o kartais eini atgal, būna, kad sakai, stop, kur aš, kodėl aš čia, kam man tai? Kad taip, kaip bėgime, paprasta būtų ir kitose gyvenimo srityse tikslų siekti. Jei tik į viską žiūrėti kaip į bėgimą, į laisvalaikį. Jei ir nenubėgsiu maratono, stogą virš galvos vistiek turėsiu. Gal kiek laikinai čiuožtelėjusį…

Taigi po minčių apie dvi valandas man palengvėjo ir pasunkėjo. Viena, kad treniruojantis, panašų atstumą buvau nubėgus dviem minutėm greičiau, tad tai nebuvo ambicingas tikslas. Kita, kad visigi kamavo peršalimas, atrodė, kad nesvarbu tos valandos, svarbu sudalyvaut. Sveikas protas buvo apglušintas pažadų sau ir ne sau. Be to, būtų buvę sunku stebėt bėgimą, kai ruošiausi fiziškai ir morališkai startuoti pati. Buvo minčių išvažiuot kur nors, kad ir į Trakus pasivaikščiot. Kad tik toliau nuo to negauto saldainio. Bet aš ne ten buvau, o bendrą mankštą dariau, numerį klijavau ir bėgau!
Įspūdžiai patys geriausi. Visų pirma nebuvau bėgus su tokiu palaikymu. Viena pagyvenus dama, sparčiai bežingsniuodama, šūkavo “pai-diom pai-diom”. Juokiaus balsu. Rinkosi bendradarbiai mūsų palaikyt. Po starto sutikau porą pažystamų, tai antram rate skandavo iš toli. O Subačiaus įkalnėj vienas vyrukas visus užvedinėjo ir guodė, kad ne daug liko. Jie plojo mums, aš pojau jiems. Bėgti buvo gera – muzika, oras, po starto visi peršalimo negalavimai išgaravo (paskui aišku grįžo su kaupu). Nepastebimai tirpo ir kilometrai. Neįtikėtinai lengva buvo bėgti, nekankinau savęs. Kaip žinia su Kiborgu startavom iš galo, tad teko daug lenkti. Pirmąjį ratą dairiaus į bendrakeleivius. Po to, kai jų gretos išretėjo, buvau su žiūrovais ir su miesto gatvėmis. Antro rato pabaigoje pro mus praskriejo keli bėgikai lydimi dviračių. Ovacijom juos palydėję, atrodo ir visi kiti pagreitėjo. Nusileidus nuo paskutinių įkalnių susiportėjau, kad gi tuoj baigsis didysis bėgimas. Pagreitėjau ir aš. Finišavau savim patenkinta iki begalybės. Rankinis laikrodis nerodė pusę dvylikos, reiškias į dvi tilpau. Kaip ir visada po ilgų bėgimų, man būna, kaip čia pavadint… Sustojimo momentas. Kojos dar bėga, o protas sako, kad jau stokim. Eiti tampa kažkaip svetima, būk tai kojos tabaluotų atskirai nuo kūno. Tenka išmokti eiti su naujomis kojomis – pingvino kojomis 🙂
Gavau daug ir visi nesusipratimai dėl laiko matavimo, vandens punktų, self blame dėl bėgimo sergančiai nuėjo užmarštin.

Kas liko:

Pagarba maratonininkams ir jų veidai ketvirtame rate.
Džiaugsmas dėl Kiborgo sesės starto ir bėgimo džiaugsmą atrandančių artimųjų.
Susipažinimas su mama iš kitos pusės. Netikėjau, kad aplenks mano sesę ir ne tik tai, netikėjau, kad ji lenktyniaus!
Silkinas ir jo parašas.
Naujų įspūdžių alkis ir nekantrumas užsiimt greičio treniruotėmis.
Noras nubėgti pusmaratonį visu pajėgumu.
Pats gražiausias medalis.
Dėkingumas už šventę, už pažadus, už palaikymą ir apkabinimus.
Antra plano dalis  – aš pakeliui link maratono!

Advertisements

Tagged: , ,

§ 7 Responses to Po pirmojo pusmaratonio pingvino kojomis su euforija ir medaliu

  • Mantas parašė:

    Sėkmės pakeliui į maratoną 🙂 O medalis tikrai pats gražiausias? Man jis tai nelabai, nepatiko tas kreivo blyno dizainas 🙂

  • Senukų draugė parašė:

    Ačiū! Toks nestandartinis. Idėja su blynu – ketvirtis, puse, pilnas irgi patiko. Dar gerai, kad sunkus. Rimtas medalis 🙂 Tokio net tinklinio čempo finaluose neduoda 🙂

  • Dainius parašė:

    Va kaip gražiai ir šiltai aprašyta 🙂 Taip ir toliau. Ir sveikinu su pirmu pusmaratoniu ir pasiektu rezultatu. O medalis iš tikrųjų gražus 🙂

  • Dovile parašė:

    Sveikinu su pirmuoju pusmaratonio medaliu!
    Dėl užklupusios ligos tai nebent galima pasiguosti tik tiek, kad dažnai atrodo, “ir kodėl BŪTENT MAN taip nepasisekė”, tačiau turbūt nustebtume sužinoję kiek iš tikro yra tokiu “iškirtinai nepasisekusių” 🙂 Kitas gal labiau guodžiantis dalykas yra tai, kad nevykusios varžybos nelabai įtakoja ateinančių varžybų rezultatų. Tačiau treniruočių įdirbis tikrai išliks. Aš tai tvirtai tikiu, kad išauš ta mūsų diena ir pavarysim su trenksmu! 🙂

    • Senukų draugė parašė:

      O Dovile, ačiū! Taip pavarysim neišvengiamai 🙂
      Kažkur skaičiau vieno bėgiko interviu. Paprašytas išvardinti varžybas, tas teisingas, kuriose viskas buvo kaip reikėjo – savjauta, pasiruošimas, oras, žodžiu, kuriose viskas susispragsėjo. Tai jis iš savo daugiametės patirties įvardino tik vienas. Tik vienas! Net ir daug patirties turintiems ne viskas pavyksta, o galų gale ne viskas nuo mūsų priklauso. Bet mes mėgėjai, gal ne tokie reiklūs. Spargsėsim sekančiuose bėgimuose 😉

  • Kiborgas parašė:

    Jau koks kojų gražumas įrašo pradžioj 🙂 žiauriai kieta nuotrauka, užskaitau. Brooksai ir asicsai – parašykit į paštą dėl sąskaitos nr. atsiuntimo :))

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

What’s this?

You are currently reading Po pirmojo pusmaratonio pingvino kojomis su euforija ir medaliu at pingvino kojos.

meta

%d bloggers like this: