Poilsis – treniruočių dalis

rugsėjo 1, 2012 § 2 Komentaras


Man visada būdavo keista, kad galima gauti traumą per daug treniruojantis. Juk jei intensyviai dirbi, turėtum tik stiprėti. Ir išvis, apie kokias traumas šnekama? Pavargęs nepastebėsi akmens ir užkliūsi? Ar tiesiog lūš koja tiesiai bėgant. Trauma man asocijuojasi su staigiu pokšt, plumpt. O bėgime kokie ten staigūs judesiai? Jei, kaip Marius sako, nuo bulvės ant sofos stadijos, rausi niolika kilometrų, tada taip, sutinku, kūnas netreniruotas, raumenys – kaip australai “what’s goin on, eh?”, ir vienoks ar kitoks skausmelis pasitaikys. Tikėtina po tokio eksceso skaudės šį tą, ir ilgiau. Tikėtina ilgainiui praeis. Bet ar čia trauma? Bėgau anądien, va taip hiperbolizavau. Tada prisiminiau visas savo traumas, ašaras ant suolelio, žinau kaip supokši nutrūkęs raištis, žinau, ką reiškia kaulo lūžis ar patempimai ir kaip atsiranda langete ant kojos ir gipsas ant rankos. Trenerė niekada nesakydavo, kad traumos gaunamas dėl per didelio krūvio. Priešingai, per mažai dirbai, reiškia per silpni nugaros, kojų raumenys, ydinga technika.  O ką reiškia trauma bėgant? Kažkoks slidus reikalas. Beieškodama internete radau tokia bėgimo traumą – gali prisitrinti pūsles:)

O dabar rimčiau. Traumos bėgime – viena iš rimčiausių pervargimo ir persitreniravimo pasekmių. Pervadinu jas į  „žala kūnui“. Kai kūnas nuolat žalojamas, be teisės atsistatyti, norom nenorom prisimenam silpniausias savo kūno vietas. Grandinė yra tik tiek stipri, kiek stipri jos silpniausia dalis. Ir panašu, kad kiekvienas ją turim. Kaip ir bėgime, gyvenime nuovargis sąlygoja kažką panašaus į traumas. Žala, bet ne kūnui. Pastaruoju metu persitreniravimas bėgime man tikrai negresia. Nebėgu didelių atstumų ir nedarau rimtų intervalinių treniruočių. Bet kažkaip vis sugebu laikyti kūną ir protą ant nuovargio ribos. Vis užvaldydavo laikini freak-out‘inimo epizodai, kai atrodo nebe pavežu, nebespėju, nebenoriu. Bėgi su tom situacijom, užduočių sąrašu, istorijom savo gyvenimo maratone ir tada bac – siena. Viskas užgriuvo. Aš gyvenu nuostabų gyvenimą, iš kur, po velnių, ta siena?

O dabar remiuosi mokslu. Yra dvi nervų sistemos dalys simpatinė ir parasimpatinė. Esant stresinei situacijai pradeda dominuoti simpatinė nervų sistemos dalis – pakelia kūno temperatūrą, širdies ritmą, pagreitina kvėpavimą, kad būtų įsisavinama didesnė deguonies dalis, atsuka adrenalino kranelį. Kai stresinė situacija praeina, simpatinė nervų sistemos dalis sumažina savo įtaką ir tada savo darbą atlieka parasimpatinė. Jos funkcija – padėti organizmui greičiau atsistatyti po gauto krūvio. Persitreniravimo ir nuovargio fenomenas ir yra apie šių sistemos dalių veikimo disbalansą. Jei treniruojamės vietoj poilsio,sutrinka pusiausvyra tarp nervinės sistemos dalių. Kai pradeda valdyti simpatinė nervų sistemos dalis ir sunkiai įsijungia parasimpatinė, tai vadinama simpatiniu pervargimu. Ir priešingai, kai nebe įsijungia darbinis režimas, pervargimas yra parasimpatinis. Atletus dažnai kamuoja simpatinis pervargimas. Tos pačios treniruotės kainuoja žymiai daugiau pastangų, o atsistatymas užima daugiau laiko. Mane labiausiai nustebino tai, kad nesvarbu kiek besitreniruotum, jei tinkamai nepailsėsi, neišsimiegosi, gali būti, kad išvis neprogresuosi, ir netgi priešingai.

Kai treniruotės yra derinamos su poilsiu ir atsistatymas yra adekvatus treniruotės krūviui,  tuomet jaučiamas didesnis progresas. Kuo greičiau atsistatoma po sunkios treniruotės, tuo greičiau galima turėti kitą, o kuo dažnesni tokie ciklai, tuo sparčiau progresuojam. Intensyviai ruošiantis persitreniravimas yra normalus reiškinys. Iki tam tikro lygio aišku.Jei atliekamas teisingas taperingas, kūnas pasiekia SUPERKOMPENSACIJOS fazę, kai pajėgumas išauga aukščiau nei geriausia forma per treniruotes! Bandau spėlioti, kur iš tikrųjų toje kreivėje esu dabar, bet tiksliai žinau kur noriu būti rugsėjo 9 d. 🙂

Jei atsistatymas per menkas, pajėgumas krenta ir superkompensacijos fazė taip ir neatsiranda. Kuo toliau einama ta tiese, tuo labiau reiškiasi nuovargio simptomai, silpsta pajėgumas, didėja žalos galimybė.
Kaip vienas išminčius sakė, kai kurie dalykai vyksta ne tam, kad juos suprastum, ar bent jau kažkaip panašiai. Bet gyvenimiška patirtis sako, kad reikia kastis giliau. Gal ne per giliai kapsčiau, bet nuovargio, apatijos, nenoro treniruotis priežastis radau miego trūkume. Betvarkė racione ir vos 6 val. miego džiaugsmo gyvenimui neprideda.
Miegas. Kaip paprasta. Geriausias būdas atsigauti po krūvio ir nuovargio.  Atsigavimas reikalingas ne tik kūnui, poilsio poveikis tiek pat svarbus protui, motyvacijai, sugebėjimui susidoroti su sunkumais, iššūkiais. Joks recovery run nebus recovery jei prieš tai miegojau 5 val. Dar pastebėjau, kad labiausiai nelaukiama paros dalis man yra naktis. Neišgryninu, kad jame man nepatinka. Turiu dirbt, kad užmigčiau, tada kelias valandas vėliau – penktą ryto, kai jau nekantrauju šokti iš lovos ir vėl turiu dirbti, kad dar šiek tiek numigčiau, idant dienos metu turėčiau gyvasties. Miego kokybės pagerinti nepavyksta, tai užsiėmiau kiekybe. Keletą dienų iš eilės stengiuos bent iki 10 val. užmigti ir keltis 6 ryto, bėgimus perkelti iš vakaro į rytą. Kol kas planas pusiau pavyksta, tikiuosi organizmas prie tokio režimo po truputį adaptuosis.

Daug ir saldaus miego!

Advertisements

Tagged: ,

§ 2 Responses to Poilsis – treniruočių dalis

  • Dainius parašė:

    O taip, miegas, miegutis… Nuovargis, apatija atsiranda dėl miego trūkumo, gi miego trūkumas atsiranda dėl nuolatinio skubėjimo, o jis gi – dėl laiko trūkumo. Stresas, stresas, stresas!!!! Laiko trūksta tam pačiam miegui. Nes reikalai, reikalai, reikalai!!! Taip ir sukamės, nespėdami nieko, nieko, nieko!!! Taip atsiranda apatija, nesugebėjimas susikaupti ir dirglumas bei agresija (agirdi, kas tau yra???). Bet tai kaip gali neatsirasti, kai darbo diena trunka 11-12 val, kai grįžus namo reikalai nesibaigia, nors visi namiškiai jau apie miegą galvoja arba bent jau turėtų, o tu dar galvoji, kaip čia dar išėjus pabėgiot… ir sutvarkyt reikalus visokiausius buitinius… Kaip pietums suvalgei nesąmonę iš degalinės už 4.99 Lt ir kurioje kažin ar yra kas nors valgomo… Kai žinai, kad ryte anksčiau turėsi lėkt į darbą, kad suspėtum padaryti tai, ką dėl nesusgebėjimo susikaupti nepadarei vakare, nors privalėjai… Atostogos? Bet per jas galima keliauti-žvejoti-uogauti-grybauti-sportuoti-maudytis-žaisti – negi miegosi?… Sakot, padėtų atsirinkimas svarbiausių dalykų? Bet jei kitokių ir nėra, o liko tik gyvybiškai svarbūs? Svarbūs, svarbūs, svarbūs!!! Tai pasakykit jūs man, kada bėgiot? Kad neatimti laiko iš šeimos – tik tada, kai jie miega? Taip ir darau… O tai kada miegot?
    Žodžiu, kažkoks voverizmas. Aišku, gyvenimas gražus, bla bla bla, bet kartais užknisa to ponos viršuje sugalvota 24 val para. Aš, aišku, kaip visada – ne į temą, bet jau negaliu, užkniso viskas…. O dar tas maratonas (tiksliau – pusė) sekmadienį… Pypt pypt pypt!

    • Marius N parašė:

      Primygtinai rekomenduoju perskaityti Stephen Covey “7 sekmės lydimų žmonių principai”. Ji ne vien apie tai kaip reikia planuoti laiką, bet ir apie kitus dalykus kurie naudingi tiek darbe, tiek asmeniniuose santykiuose. Nežiūrėk, kad pavadinimas labai jau “amerikietiškas”, knyga tikrai verta dėmesio.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

What’s this?

You are currently reading Poilsis – treniruočių dalis at pingvino kojos.

meta

%d bloggers like this: