Vaikystė

rugpjūčio 27, 2012 § 5 Komentaras


Esu iš Šiaulių. Kai buvau mažas, gyvenom Pabaliuose (toks nuosavų namų mikrorajons). Po to išsikraustėm į Pietinį. Kiti giminės, o kartu ir mano pusbroliai, liko Pabaliuose. Taigi, kai buvau mažas, mama man neleisdavo važiuoti su dviračiu toliau nei darželio tvora. Koks 0,5 km spindulys aplink namus. Aš neklausiau ir nuvažiavau kartą pas gimines į Pabalius. Atrodė, kad sukoriau neįmanomo ilgumo kelią ir buvau labai savim patenkintas. Kai užaugau, kažkas iš to nutikimo liko viduj. Pirma ilgesnė kelionė su dviračiu irgi buvo panašiu principu – ne tai, kad mama neleido, bet sveiku protu atrodė, kad tokį atstumą minti yra crazy. Myniau iš Kauno į Ignaliną, už Ukmergės nuleido padangą, o tuomet dar nesivežiojau jokių reikmenų pakeitimui kameros, tai parsistūmiau dviratį, susidėjau į autobusą ir parvažiavau į Kauną. Nusipirkau kitą dviratį po metų (ne kinietišką) ir parmyniau per vieną dieną iš Kauno į Šiaulius. Pamenu, kai jau buvau arti Šiaulių, pats negalėjau patikėti, kad įmanoma man tokį atstumą numint.

Šį savaitgalį irgi viešėjau Šiauliuos. Pagrybavom, su tėčiu į pirtį nuėjom. Vakare Pabaliuose buvo dėdės Kosto išleidimo į pensiją balius. Aš po pirties netyčia užsnūdau ir prabudau, kai jau balius prasidėjo, t.y. vėluodamas. O dar galvoj sukosi mintis, kad šiandien pagal treniruočių planą recoveris 6 km. Gulėjau, galvojau ir sugalvojau, kad reikia ramiai sau nubėgti į tuos Pabalius 🙂 Atkartoti vaikystės žygį dviračiu. Nu ir ką. Lengvai sau nurisnojau iki Bruklino prekybcentrio, nupirkau rožių ir su tom rožėm taip pat lengvai nurisnojau iki Pabalių. Atstumas – 4,3 km. Piece of cake. Net sumenko savotiškai tas mano vaikystės pasiekimas. O kartu suvokiau kokie nedideli tie atstumai Šiauliuose. Nes nuo Pabalių iki Pietinio tai kaip iš vieno miesto galo į kitą. Nesuprantu, kam šiauliečiai apskritai mašinas perkas :). Balius buvo liuks. Vyrai prigėrė, moterys pyko, kaip ir turi būt :). Aš išgėręs alaus, kažkaip sugalvojau, kad nevažiuosiu su tėvais taksu ir parbėgsiu, nes dar trūko kelių km iki 6 km treniruotės tikslo :). Taip ir padariau.

Šiandien skaitinėjau Zeke Tiernano flashbacką apie tai, kaip jis laimėjo antrą vietą šiųmetiniame Leadville 100 mylių bėgime. Užtruko 16h 44min. Kiek supratau, kad užskaitytų rezultatą, reikia visą Leadville trasą įveikti per mažiau nei 30h. 100 mylių yra ~160 km, išeina po 5-6 km per valandą? Siaubingai baisiai nėra. Prie ko čia viską rašau. Gal ir nereikėjo sakyti (nes visus savo didžiuosius truktelėjimus gyvenime dariau per daug niekam nesakęs – ilgas distancijas važiavau, butą pirkaus ir dar ten viską), bet vis sukasi galvoj mintis – o ką jei nubėgti iš Kauno į Šiaulius? Bėgant pro Kėdainius, Šeduvą, Radviliškį gautųsi ~140 km, dar jei kelis kampus nukirsčiau. Ir būtų manasis Leadville :). KaunŠiaulville. Gimtadienis ateis tik kitų metų kovo gale (nu čia kaip paprotys gimtadienį kažkaip netradiciškai atšvęst bėgikams), ale balandžio pradžioj Vilemų maratonas, nebus galima taškytis prieš pat jį…

Tai vat taip vava ir gyvenu. Vis nesulaukiu kol Almiras paskaičiuos Bėgimo taurės rezultatus. Užsikabinau ir laukiu, kelintas būsiu bendroj įskaitoj.

Linkėjimai besiilsintiems prieš Vilniaus maratoną.

Advertisements

Tagged:

§ 5 Responses to Vaikystė

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

What’s this?

You are currently reading Vaikystė at pingvino kojos.

meta

%d bloggers like this: