Bėgimas su agresijos proveržiais

birželio 13, 2012 § 11 Komentaras


Vakar bėgdamas sugalvojau būtent apie agresiją kažkodėl parašyti. Šiaip kiek pavyko pabendrauti su rimtais bėgikais, visi atrodo nuostabūs, gražūs, taikūs žmonės. Tikrai. Kol kas nesutikau nei vieno chuligano, kietuoliuo, aršuolio. Visi mieli malonūs. Kad ir į Aidą bėgantį nuotraukose pasižiūri – nors prie širdies dėk tokį žmogų.

Turiu įtarimą (Senukų drauge – kaip ar patvirtintum?), kad ir aš panašus. Kurį prie širdies dėt gali ir ramus sau gyvent. Ir visgi. Karts nuo karto pastebiu, kad būtent bėgant viduje kyla stiprūs impulsyvaus pykčio gabalai. Pvz. per Pažaislio bėgimą n-tąjį ratą suku ir kažkokia ekskursija atvažiavus, mergaitė eina su drauge per gatvę būtent ten kur aš bėgu, tai vos vos susivaldžiau nenuvertęs jos ant žemės. Arba per Vilniaus pusmaratonio 10 km bėgimą, kažkoks berniukas ėjo trasa (ne bėgimo dalyvis) ir maišėsi, tai irgi vos nepadariau jam kažko. Ir tokių ne vienas pasitaiko. Ką arčiausiai sugalvojau – frustracija. Trukdo pasiekti tikslą ir kyla natūralus pyktis. Stebina mane tai, kad tas pyktis toks intensyvus, ant veiksmo ribos (nors suvoki, kad pats veiksmas būtų labai jau desperatiškas ir makabriškas – suspardyt 6-metę mergaitę, nes ji tau pastojo kelią :))))))))))))))))))). Kai galvojau apie tą intensyvumą, tai daugiausiai ką sugalvojau – intensyvus kūno darbas. Juk bėgi ~180 širdies dažniu per varžybas, visa sistema dirba maksimaliai įtemptai, tai gal ir jausmų impulsai kyla maksimalūs, o kartu ir makabriški, desperatiški. Dar pagalvojau, kad ir laimė po varžybų būna tokia tyra, gryna. Gal irgi dėl to maksimalaus įsitempimo?

Kaip jum? Pykstat? Susivaldot? Gal kartais buvo, kad nesusivaldėt?

Ir dar pridedu iš wikipedios paveiksliuką tokį visai informatyvų:

Advertisements

Tagged:

§ 11 Responses to Bėgimas su agresijos proveržiais

  • Senukų draugė parašė:

    Neslėpsiu, kai kurios šito įrašo vietos man kelia šiurpą. Bet šiaip, atrodo nors imk ir prie žaizdos dėk. Patvirtinu.

  • dainius parašė:

    Visokių minčių kyla bėgant – piktų taip pat… Paskutinį kartą agresijos priepuolis (tiesa, suvaldytas) kilo, kai bėgant dviračių taku automobilio vairuotojas, važiuojantis taką kertančiu išvažiavimu iš kiemo, net nepristabdė ir net nežiūrėjo – bėga kas tuo taku ar važiuoja… – vos neužšokau ant kapoto. Galvoje buvo pilna visokių rusiškų žodžių bei norėjosi tą vairuotoją išvadinti vištos vyro epitetais bei išdaužus langą ir ištraukus lauk taip duoti į feisą, kad pradėtų bijoti važinėti tame rajone…Tą kartą pykau ir ant savęs, nes galėjau tai numatyti. Dar pykstu ant šunų šeimininkų, kurie su savo augintiniais smagiai leidžia laiką ant arba šalia dviračių ar pėsčiųjų tako su savo “geručiais” šuneliais – gi, skirtingai nuo šuns šeimininko, negaliu žinoti, ko tikėtis iš šuns, lakstančio be pavadėlio ir be antsnukio ir kuris, sverdamas pusė tiek kiek aš, vienu krimstelėjimu perkastų koją (geriausiu atveju)… 🙂 Šiaip, būdamas taikaus bei ramaus būdo, dažniausiai supykstu ant savęs: dėl to, kad per mažai vienur ar kitur įdėjau pastangų arba dėl to, kad persistengiau. Tik tas pyktis neišauga į agresiją, o tampa paskata nelipti antrą kartą ant to pačio grėblio. O šiaip – žmonės pas tokius kaip Kiborgas ir eina tam, kad išmoktų suvaldyti agresiją – gi bėgikų tarp jų, manau, mažiausiai 🙂

    • Kiborgas parašė:

      sudas. Taip stengies rasyt anonimini bloga, bet vis tiek palieki informacijos is kurios gali apie tave suzinot ir jau va randi komentaruose… nu ka padarysi. Dainiau, tik garsiai nerasykit ir neskalambykit visiems. Cia ne tiek apie mus kaip asmenis, cia BEGIMAS yra pirmu numeriu 🙂

  • dainius parašė:

    O aš ir nežinau, kas jūs tokie ir visai to nereikia – mano žiniomis, esat Kiborgas ir Senukų draugė su pingviniškomis kojomis… Vieni iš tų kokių 7-8 tūkst. žmonių Lietuvoje, kuriems bėgimas ne tik nuobodus kojų dėliojimas. O ir iš tikrųjų – koks skirtumas: svarbiausia čia – bėgimas. Tikrai. Rašykit – labai smagu skaityti. Pats galvojau kažkada rašyti, bet matau, kad jau nebereikia.

  • Marius parašė:

    Aš turbūt nesveikas, nes savo pykčio protrūkio bėgimo trasoje nesugebu atsiminti.. Net kai šuva užpuola.. Tai vertinu kaip nuo manęs nepriklausančią aplinkybę (panašiai kaip blogą orą ar netikėtai sutiktą kalniuką), todėl ir nepykstu.

    Dainiau, būtinai rašyk, tikrai reikia! Kuo daugiau blogų tuo įdomiau. Aš tikrai skaityčiau 🙂

  • Senukų draugė parašė:

    Šiaip bėgant pyktis neima. Man atrodo, kad čia aš labiau kažkam maišau su bėgimu, nei man. Jei nepasitraukia, pasimaišo ar pan., tai man norisi atsiprašyt. Pyktis buvo suėmęs keletą kartų finišuojant, priešmirtinėj būsenoj:)) Tada bet kokie veiksmai ar emocijos nukreiptos konkrečiai į mane, nerezonuojančios su mano kančia ir susitelkimu išgyventi, nervina.

  • Šarūnas parašė:

    Čia kitam sporte, bet savo paties siaubui esu pasiuntęs kelis kart žiūrovus. Mano agresija koreliuoja su 1. nepateisintais lūkesčiais, 2. fiziniu skausmu, 3. fiziniu nuovargiu.

  • Mantas parašė:

    Palaidi šunys tikriausiai ir kelia didžiausią pyktį- ne ant jų aišku, o ant, atvirai sakant, bukų šeimininkų. Bet aš bėgdamas visada geros, užvedančios muzikos klausaus (išskyrus varžybas) kuri greit visą pyktį nuima, nors jei šuo krimsteltų į koją, muzika, matyt, šunelio šeimininko neišgelbėtų 🙂

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

What’s this?

You are currently reading Bėgimas su agresijos proveržiais at pingvino kojos.

meta

%d bloggers like this: