Nebenoriu bėgti

birželio 1, 2012 § 2 Komentaras


Vakar vietoj intervalinių treniruočių pasirinkau nugalėti 3 Diablo normal sunkume. Gulėjau kokį pusvalandį ir galvojau, kodėl nenoriu bėgti. Prieš tai buvau baigęs dažyti balkoną ir šiaip galingai intensyvi diena (o ir visa savaitė) buvo. Guliu sau paslikas ir galvoju – kodėl nenoriu bėgti? Ir tos intervalinės treniruotės, visai neveža iš tikro. Kažkas jose yra tokio baisaus ir nemalonaus. Mariau, ten VO2 max kyla ar kam mes darom tas intervalines? Laktato lygiui pakelt – tempo? Ar taip?

Žodžiu, taip ir nepabėgiojau. Užtat prisėdau ir nužudžiau 3 Diablo. Kaip jau rašiau aukščiau :).

O šiandien atėjo įžvalga. Ir tokia visai brandi. Vienas įdomesnių psichologinių momentų su motyvacija yra tas, kad esant gerai vidinei motyvacijai pridėta papildoma išorinė motyvacija pastarąją nuslopina. Žodžiu, jei aš bėgioju ir mane ta veikla labai veža (bėgina?), tai jei kas dar man pasiūlytų papildomai po 50 litų už kiekvieną treniruotę, tai mano noras bėgioti ir tos veiklos vežimas turėtų sumažėti (ir sumažėja). Pamenate kaip Tomas Sojeris nudažė visą tvorą ir už tai dar niekučių visokių gavo?

Galvoju, kad su bėgimu gavosi kažkas panašaus. Iš pradžių viskas labai vežė. Tiek staigus progresas, tiek nesitikėtų aukštumų pasiekimai. Kiekvienas atstumas būdavo rekordinis, nes dar niekad nesi nubėgęs be sustojimo taip toli ir t.t. Paskui įsijungė visokie planavimai, ruošimaisi maratonams, treniruotės su grafikais, laiko sekimai ir bėgti tapo lyg privaloma. Veikla, kuri teikė malonumą pati iš savęs ir kurią norėdavai daryti, nes norėdavosi, dabar tapo kažkokia rutinizuota, reglamentuota, sudėliota ir lyg nuo tavęs nebepriklausanti. Tapau pats savo plano įkaitu. Susidėliojau grafiką treniruotėms ir nebevalioju jo pakeisti, nes reikia treniruotis, kad prabėgtum maratoną. O bėgsiu gi aš, mano dvasia, širdis, viskas. Kažkaip savaime bėgimas iš reikalo, kurį norisi daryti, virto reikalu, kuris tėra eilinis dienos darbų sąraše, kurį reikia padaryti. Dar tiksliai neužčiuopiu kaip, bet tapo.

Dabar džiaugiuos, kad užčiuopiau. Nes jaučiu, kad taps vėl neeiliniu ir kurį norėsis daryti. Itin pradėjau laukti Elektrėnų marių bėgimo, nes jaučiu, kad visgi ryšiuos pusmaratonio distancijai. Artima pasidarė netgi ne tiek p. Silkino filosofija, kiek tai, ką internete perskaičiau apie V. Totilą. Kad jis tiesiog bėga po 100 km per savaitę ir kartais tuos intervalus pabėgioja, bet kiek supratau – nei jis turi kažkokią treniruočių sistemą, nei labai ten ką žiūri ir tikrina stipriai ar taip padarė kaip reikia ar ne.

Ir čia labai artima patirtis su dviračiu. Neseniai važiavau Druskininkų maratone MTB. Su savo miestietišku dviračiu. Ir nors turėjau laikrodį su GPS ir tą patį pulsometrą, bet tiesiog nėriau į tą patirtį ir galingai joje išsimakalavau. Ir gavosi, kad parodžiau rezultatą, kuris ir mane patį nustebino. Gerąja prasme.

Žodžiu, labai pavojinga pradėti bėgti dėl kažkokios išorės: reikia, planas, maratonas, pasiekimai, privalai. Ir, labai gera bėgti tiesiog…, nes: noriu, patinka, pamatysiu kažką įdomaus, džiaugsiuos.

Įdomiai čia. Šeštadienį su Senukų drauge ilgasis bėgimas Šiauliuos. Įtariu, kad link Aukštelkės dviračių taku. Labai laukiu.

Ir sveikinimai startavusiam AIDUI. Tikiuos, kad pavyks bent kokiam etape jį sutikt ar Vilniuj finišuojantį pasveikint.

Reklama

Tagged:

§ 2 Responses to Nebenoriu bėgti

  • Marius parašė:

    Na su motyvacija visose gyvenimo srityse iškyla didesnių ar mažesnių sunkumu. Kad reikėtų reguliariai bėgioti galvojau jau prieš keletą metų, bet niekaip nesigaudavo. Nesigaudavo tol kol neatsirado konkretus tikslas. Įveikti maratoną buvo raktas. Konkreti data, gąsdinantis, bet tuo pačiu ir įkvepiantis tikslas. Toliau viskas gavosi natūraliai. Manau reikia orientuotis į ilgalaikius tikslus. Vienoj knygoj skaičiau, kad didelius tikslus lengviau įgyvendinti nei mažus. Taip yra todėl, kad kai atsiranda problema (o jų visada atsiranda), mažas tikslas tampa nebematomas, tu jį pamiršti, nebesistengi dėl jo. O didelio tikslo problema negali užgožti, tų jį matai, tavo smegenys fokusuojasi ir galiausiai jį pasieki. Jeigu turi tikslą įveikti distanciją per numatytą laiką, tai intervalus tau daryti motyvacijos nepritrūks, o jei laikas tau nesvarbus, tai savęs kankinti ir nereikia. Kita vertas diablo yra keksiukas. Žinai juk psichologinį tyrimą kurį su mažais vaikais daro? Kai pastato prieš nosį skanų keksiuką ir sako jeigu jo nesuvalgysi per kažkokį tai laiką tai gausi antrą 🙂

  • Andrius parašė:

    Elektrėnų marių bėgime imk pusę maratono, bėk savo ritmu, bus smagu, pamatysi 🙂

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

What’s this?

You are currently reading Nebenoriu bėgti at pingvino kojos.

meta

%d bloggers like this: