Išsitaškom

gegužės 28, 2012 § 7 Komentaras


“Nike aš bėgu“ renginys buvo įspūdingas bėgimo mėgėju skaičiumi. Mano 14 vieta iš šiek tiek virš šimto moterų, rodo, kad buvo daug pradedančiųjų. Jautėsi, kad renginys buvo adresuotas būtent jiems. Ir manau jis pavyko. Muzika, energingoji zumba tikriausiai neleido nuobodžiauti ir savuosius bėgikus pailaikiusioms komandom. Padrąsinantys šūksniai palydėjo startuojančius “Bėgam bėgam, liko 10 km“ 🙂 Trasa buvo sužymėta, vandens punktai funkcionavo puikiai, nors man atrodo, kad jų galėjo būti ir daugiau. Nepaisant visų “už“, man tos 50 minučių buvo kančia tarp “galiu ir greičiau“ ir “nebegaliu bėgti, viskas“. Negaliu pasakyti, kad tai nebuvo sąmoningas sprendimas “išsitaškyti“. Norėjosi atiduoti visas jėgas ir pažiūrėti, kas iš to gausis.  Pradėjau ramiai, bet sunkumas greitai pagavo. Laiko nesekiau, jaučiau, kad bėgu dideliu tempu. Sunkiausias buvo finišas. Jei nebūtų buvę palaikymo (ačiū Andriui), tikriausiai į finišą būčiau atėjus. Pagerinau savo 10 km nuo 52:20 iki 50:11 ir supratau, kad greičiau tikrai man bėgti nereikia. Ateityje būtų šaunu bėgti tokiu tempu ir jaustis taip, kad neateitų tokios mintys į galvą “aaa štai kaip žmonės miršta trasoje“ 🙂

Mane šiek tiek sukrėtė žinia apie mirtį Rygos maratone. Čia ne koks, atrodo nepasiekiamas Bostonas, o Ryga, visai šalia, keletas pažįstamų ten irgi bėgo. Patyrusių bėgikų tai visai negąsdina. Jei žiūrėti į statistiką, ko gero daugiau mirčių būna dviračių sporte. Bėgimo treniruotėse kažkas paklausė trenerio, kaip ten yra su rizika gyvybei bėgant maratoną. Treneris atsakė paprastai – kai susirenka 30 tūkst. žmonių, nenuostabu, kad tarp jų pasitaiko bent vienas nusibaiginėjantis. Ekstremalumas sporte priklauso nuo to, kiek kontrolės turi pats sportininkas, ir kiek yra nekontroliuojamos rizikos ir pavojaus gyvybei. Pats bėgimas nemanau, kad yra kažkuo ekstremalus, išskyrus tą dalį su kontroliuojama rizika. Beje, Nike bėgime buvo pora alpusių.

Keletas įkvepiančių citatų:
Your body doesn’t know whether you’ve run a marathon… or been hit by a truck.
If you want to be smart, he suggests, do all the training for a marathon… and then watch the race from the sidelines.

Galvojau apie Kiborgo ištvermę ir 10 km bėgimą. Radau štai ką:
Greitis>Ištvermė. Jei greitis yra stiprioji pusė, taupyt jėgas reiktų pradžioje. Ir nuo antros dalies pradėt greitėti. Rekomenduojama pradėti 20-30 sekundžių lėčiau nei norimo rezultato tempas.
Ištvermė>Greitis. Pirmą atkarpą nubėgti reiktų savo “tempo“ treniruotės tempu, likusią dalį lėčiau.
Abu variantai turi tam tikrų kabliukų. Pirmojo minusas tas, kad pradžioje galima išsieikvoti. Kadangi suvartojamos energijos kiekis staigiai padidėja, todėl pieno rūgšties išsiskyrimo efektai pradės reikštis žymiai greičiau. Kaip ir pradžioje besitaupant, galima arba per anksti greitėti, arba finišuoti su neišnaudotais rezervais. Gal pavyks kažką pritaikyti sau?

Juokingos reakcijos.
“Vingio parke vyks nemokamos bėgimo treniruotės. Bėgimo? Nemokamos? Nu čia tai geras, aš galiu tave nemokamai patreniruot bėgimo jei nori. Nėra ką ten treniruot.“
“Mano draugas irgi bėgioja. Kol ruošiasi maratonui, tai su juo normaliai pabaliavot neišeina. Nubėga tą savo maratoną, tada normaliu vėl tampa.“
“Žmonės neturi ką veikti“.
“Tai be galo nuobodu.“
Apie greičio treniruotes. “Lauki iki 21:30 ir tada bėgi į parduotuvę alaus“ 🙂

Reklama

Tagged: ,

§ 7 Responses to Išsitaškom

  • Marius N parašė:

    Labai smagiai susivirškino straipsnis 🙂 Su alum neblogas bajeriukas, gal kada reiks išbandyti 😀 Kas liečia teoriją iš serijos “greitis – ištvermė“.. siūlau negooglinti tokiais klausimais, tiesiog nusiperki rimtą knygą tuo klausimu ir viskas atsistoja į savo vietas. Nes internete tokių pievų kartais prirašo, kad tik patraukai pečiais ir tiek..

    • Senukų draugė parašė:

      Taip, tose pievose lengva pasiklysti, todėl labai norisi kuo mažiau “pievint“ bent jau čia. Dar radau, kad Kenijos bėgikai positive splits’ais (greitis lėtėja) bėga, gal visgi Kiborgas turi Kentijos atletų savybių :)) O jei rimtai, Mariau, labai norėčiau geros knygos rekomendacijos.

      • Marius parašė:

        Na man teko skaityti dvi knygas: Hal Higdon -“Marathon“ (tokia labiau fun stiliaus, įtraukianti, linksma nors ir patarimų gana neblogų yra) ir Pete Pfitzinger – “Advanced marathoning“ (šitą žiauriai rekomenduojų, jokio bullshit’o viskas konkrečiai, aiškiai, o kur reikia ir moksliškai)

  • mylittlepiglet parašė:

    Sveikinimai! Mano požiūriu labai šaunų laiką parodei (tikiuosi ir aš kada tokį išvystyt, nors dar 10km distancijos nebandžiau). “Žmonės neturi ką veikti“ girdžiu (per) dažnai Lietuvoje.. Kad ir kaip būtų juokinga pirmus kartus išgirsti, poto jau šiek tiek sunerimau, kad gal rimtai ilgų distancijų bėgiojimas laikomas laiko švaistymu ar ką. Galiu parekomenduoti Jack Daniel’s (haha) knygą ‘Running formula’, man, kaip mėgėjai, atsakė į daug klausimų aiškiai ir be užuolankų 🙂

  • Kiborgas parašė:

    Toks mano draugas Justinas dar mokyklos laikais, kai bėgom 6 min stadione buvo atradęs techniką. Išvarydavo vos ne sprinto greičiu ir lėtėdavo, ant galo mes jį pavydavom ir aplenkdavom, bet jis nubėgdavo irgi visai toli. Galvoju, kad pirmuosius savo bėgimus irgi taip subėgau. Kol bėgdavosi lengvai ir normaliai pradžioj – varydavau, o paskui jau tik “tempdavau“ kojas :). Jausmas ne koks. Atrodai išties kaip po kovos su meška, skauda viską nežmoniškai ir abejoju ar kūnui tai labai į naudą. Jau truputį daugiau palakstęs atradau susivaldymo pradžioj varžybų smagumą. Tada jautiesi toks šviežesnis. Ir jei tave daug kas lenkia pirmoj varžybų pusėj, tai paskui tu daug ką lenki antroj 🙂 Ir tas duoda tokio gerumo visai. Patiko įrašas. Ir patiko komentarai, manau, kad reiks pasidomėt jau ir angliška literatūra apie bėgimą.

  • dainiaus parašė:

    Aha, liuks, aš lėkiau kaip išprotėjęs pirmą ratą, o antrame tik vilkau kojas iki aikšės, – finišuoti jėgų atsirado, laimei. Ko pasimokau? Ogi to, kad nereikia lėkt pradžioj – daug geresnis jausmas, kai antroje trąsos dalyje tu lenki, o ne tave… Rygoj (bėgau pusę maratono) labai gera buvo, nes susivėlinęs startavau minios gale ir kol neišbėgom į tiesiąją, taip ir risnojau, o po to iki pat finišo tik lenkiau visus + savijauta baigus 21 km bėgti buvo kur kas geresnė nei po Nike 10 km + beveik 5 min. geresnis laikas nei Druskininkuose (nors Dr. trąsa tikrai sudėtingesnė). O apie knygas: angliškai, deja, skaitau su žodyno pagalba, todėl malonumo jokio neapturiu skaityti ar rinktis informaciją. O ką galite patarti lietuvių kalba (be sportinis bėgimas 🙂 ) arba, pvz, rusų?

  • Senukų draugė parašė:

    Ačiū už rekomendacijas knygoms! Su lietuviška litertūra man atrodo yra kur kas sunkiau.. Čia reiktų sušukt garsiau dėl pastarojo sakinio 🙂

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

What’s this?

You are currently reading Išsitaškom at pingvino kojos.

meta

%d bloggers like this: