Kiek reali priklausomybė nuo bėgimo?

gegužės 10, 2012 § 9 Komentaras


Vis labiau įsitraukiant į bėgimą atėjo mintis apie priklausomybę. Kadangi truputį kertu psichologiją, tai galvoju, pasidalinsiu savo įžvalgomis.

Priklausomybė yra shortcutas į laimę. Žmogus siekia euforijos, pakitusios sąmonės būsenos (dėl to dažnai medžiagos nuo kurių žmogus tampa priklausomas yra vadinamos PAM – psichoaktyviomis medžiagomis). Praėjus euforijai – vėl siekia. Padidėja tolerancija medžiagai ir kad pasiekti tą patį euforijos lygį, reikia vartoti daugiau. Pasidaro tokie “linksmieji” kalneliai ir galiausiai abstinencija taip stipriai ima laužyti, kad vartoji vien tam, kad pasijaustum normaliai.

Po paskutinio bėgimo buvo tokia gan sunki diena ir ryškus kontrastas tarp to, kaip jaučiausi bėgdamas. Tas duoda pagrindą susimąstyti. Gal išties bėgioju (ir bėgiosiu) tik tam, kad gyvenimas turėtų pozityvo? Arba slopinsiu gyvenimo negatyvą bėgiojimu?

Kas ramina? Ogi mintis, kad vienas iš priklausomybės požymių yra kontrolės praradimas. T.y. sunku suvaldyti medžiagos (ar veiklos, jei tai necheminė priklausomybė) vartojimo pradžią, pabaigą ir kiekį. Ketinai išgerti vieną alaus – išgeri 5 ir visą savaitgalį prasilinksmini. Kol kas bėgioju labai pagal planą (gal tik išvyką į Kazlų Rūdą su Senukų drauge buvo netikėta, bet neatrodo, kad tai apie priklausomybę kol kas :)). Netgi atstumas bėgiojimo metu konkrečiai apibrėžtas ir jo laikausi.

Iš kitos pusės – priklausomybėms būdinga eskalacija. Jei seniau užtekdavo vieno  alaus, tai dabar žiūrėk jau 5 per mažai. Su bėgimu panašiai. Norisi vis daugiau… Bet čia irgi natūralu. Kūnas pripranta prie krūvių, stiprėja ir jį stimuliuoti reikia vis rimčiau.

Kitas požymis yra kai medžiaga (ar veikla) vartojama siekiant pakeisti emocinę būseną. Iš esmės – kai žmogus dirbtinai pradeda reguliuoti savo emocijas, tada jau labai nekoks outcome bus visada. Emocijas reikia išgyventi, priimti į svečius, pasibūti su jom ir jos pačios paskui išeis. Tad, jei bėgčiau tik tada, kai esu blogos nuotaikos, tada bėgimas tampa narkotiku. Galvoju, kad šitas jau arčiau truputį tiesos. Bėgimas prideda pliusų prie kompetencijos jausmo, kurio kartais pasigendi gyvenime kitose veiklose. Jei liks tik bėgimas (t.y. kitose veiklose nesistengsiu pajausti kompetencijos), tada būsiu į jį įsikibęs kaip į nežinau ką… Žodžiu, reikia bėgti, kai jauties visaip. Ir gerai, ir blogai ir stengtis, kad bėgimas netaptų emocinės būsenos reguliatorium.

Paskutiniai porą priklausomybės kriterijų:

visiškas nesidomėjimas alternatyviai pomėgiais. BĖGIMAS TAMPA GYVENIMU. Nieko nėra svarbiau už bėgimą.

ir

medžiagos vartojimas nepaisant akivaizdžiai žalingų pasekmių. Tapai žmogum širdim, šeima paliko, draugai nebespėja bėgti iš paskos, iš darbo išmetė. Aišku, gerai, jei tave užsieny ant kokio Men’s Health pradėjo spausdinti ir krūvą pinigų iš to gauni, tada bėgimas ir tampa darbu, bet iki tol bėgimas turi būti saikingas :).

Kaip jums? Esat priklausomi? Ką manot šia tema?

Advertisements

Tagged:

§ 9 Responses to Kiek reali priklausomybė nuo bėgimo?

  • Senukų draugė parašė:

    Gera tema! Po to, kai išėjau iš tinklinio, pradėjau suprast, kodėl kai kurie sportininkai išėję iš didžiojo sporto pradėda gert. Buvo baisuu, ateina sporto valanda ir nebežinai, kur save padėti. Energijos perteklius ir įtampa, nerimas. Tada padėjo įsitraukimas į kitas veiklas ir bėgiojimas. Man atrodo, kad ta priklausomybė labai reali, bet gal čia reik 15 metų arti sporto salėj? O ir saiką sunku pajusti, dažniausiai post factum jis ateina, kad va čia jau buvo per daug 🙂
    Šiek tiek į temą turintiems laiko: http://webseminarai.lt/laisve/

  • Sėdi darbe, stumi laiką, bereikalingai bandydamas prisiversti kažką nekokybiškai nudirbti…. o mintis viena – “dar porą valandų, dar net pora valandų… ir tada bėgsiu… Šiandien bėgsiu daug… nes užknisa čia viskas…” Šią priklausomybę tikrai turiu…. Gal todėl, kad anksčiau turėjau “Penkių alaus vakare” priklausomybę… Vieną dieną viskas pasikeitė, grįžau po daugybės metų prie bėgimo ir dabar jau bebaigdamas treniruotę laukiu kitos… Nėra kitų pomėgių ir visa kita nesvarbu. Gelbėkit – aš bėgu!!!

  • sese parašė:

    “Kadangi truputį kertu psichologiją, tai galvoju, pasidalinsiu savo įžvalgomis.” – mane tas “truputį kertu” prajuokino kažkaip:) nesikuklink taip.
    O šiaip labai įdomu, kad ir iš psichologinės pusės pažvelgei į bėgimą.

  • Kiborgas parašė:

    Drauge 🙂 – konkurentus reklamuoji mūsų bloge :))) Bet Lapinas gerulis. Reiks kada gal visai pažiet ką rekomendavai.
    Pats Sau Geras Draugas – kažkaip vis prisimindavau tavo komentarą vakar, tai aiškiausia mintis, kuri atėjo – gal metas kitą darbą pabandyt? 🙂
    Sese – geriau jau kuklums nei arogancija? Aš taip planuoju ant 50-75 m. prakust ant psichologijos. Dabar tai dar toks pieniukšlis :).. A klausei jau naujo Jack White?

  • Marius N parašė:

    Man šitas straipsnis įdomus ne tiek bėgimo ar psichologiniu požiūriu, kiek filosofiniu.. Priklausomybė nuo bėgimo.. O kas tai yra? Tarkim poreikis valgyti, gerti, tuštintis, miegoti.. Kokiu terminu šitą reiškinį pavadintum? Ar tai priklausomybė? O gal natūralūs fiziologiniai poreikiai? Kitaip tariant būtinoji egzistencijos sąlyga? Kitaip tariant noriu paklausti ar natūralūs fiziologiniai poreikiai patenka į priklausomybės sąvoką? Nes kaip suprantu fizinio ir protinio aktyvumo poreikis taip pat yra prigimtinis ir natūralus, o bėgimas tėra viena iš šio poreikio galimų formų. O gal bėgimą galimą apibrėžti tik suvokus motyvaciją, kodėl tu bėgi? Ar tik dėl to, kad iškrautum susikaupusią blogą energiją, ar dėl to, kad kažką sau ar kitiems įrodytum, dėl to, kad pasijaustum geriau, ar dėl to, kad dar nėra išnykęs prigimtinis poreikis judėti, kaip, kad valgyti ar miegoti? Kartais nusprendi kažką daryti ir vidinis balsas visa savo esybe sako, kad tu darai gerai, kad tau reikia daryti būtent tai ką darai ir būtent taip kaip darai. Kiniečiai tai pavadintu dao, europiečiai – harmonija, o senovės lietuviai – susiliejimu su gamta. Man tai ir yra bėgimas.

    Beja dantų valymasis.. Čią priklausomybė ar įprotis?

  • Kiborgas parašė:

    Nėra čia nesusipratimo. Priklausomybė turi tam tikrus požymius – tai yra progresuojanti veikla, t.y. jos būna vis daugiau ir daugiau. Galiausiai ji pradeda akivaizdžiai kenkti žmogui (kaip ir rašiau straipsnyje), ji naudojama emocinei būsenai gerinti ir paleidžia rollercoasterį (žmogus nusivažiuoja, patiria labai skausmingas abstinencijas ir “vartoja” vien tam, kad pasiektų jau ne euforiją, bet tiesiog normalų emocinį lygį).
    Įpročiai pasižymi reguliarumu, bet jie nėra progresyvūs. Juk neimi dantų valytis penkiasdešimt kartų per dieną, nes tai tau taip patinka :)))) Arba valgai tam tikru metu ir tam tikrus kiekius (nekalbu apie sutrikimą, kai valgiu irgi bandoma susitvarkyti su įtampa, tada maisto kiekis didėja ir žmogus ima pūstis).
    Biologinis poreikis – įdomi mintis dėl bėgimo. Iš esmės sutikčiau, kad mes norime pajudėti, palakstyti. Kodėl gi ne. Bet su poreikiais irgi paprasta. Patenkinus poreikį, jis nunyksta, kol vėl nesukyla. Pvz. išsituštinai ir negalvoji gi visą dieną apie tai, kaip tuštinsies 🙂 O su bėgimu taip gali būti. Pabėgiojai, bet mintys lieka. Nori bėgti ir vėl kuo greičiau, kad patirtum malonumą.

    Žodžiu, manau, kad bėgimas gali būti kaip įprotis, sveikas ir daug duodantis. Ir mąstau apie tai, kad gal kai kuriems gali būti ir priklausomybė, kai bėgimas tampa vienintele veikla gyvenime, kuri “veža” ir dėl kurios gyvenama. Jai skiriamas visas laikas ir pinigai, nerūpi niekas kitas ir kenčia visas kitas žmogaus gyvenimas.

    🙂

  • Marius N parašė:

    Nu va paaiškinai 🙂 Nežinojau, kad priklausomybei būtina sąlyga – progresavimas. Tuomet bėgime neįžiūriu jokios priklausomybės. Bėgimas kaip veikla, apima tiek fizinį, tiek protinį aktyvumą, t.y. abu natūralius žmogaus poreikius. Jeigu tampi bėgimo fanatiku, fizinio aktyvumo poreikį gana greitai patenkini, bet lieka protinio aktyvumo poreikis: varžybų, treniruočių planavimas, rezultatų analizė, įvairios įrangos paieška ir t.t. Neabejoju, kad kai kuriems žmonėms gali nutikti taip, kad bėgimas taps vienintelė mėgstama veikla. Tai nėra pats blogiausias variantas, nes dėl nepamirši pavalgyti, atsigerti ir pan. Na gali šeimyninių konfliktų kilti. Bet tuomet šuo pakastas, kažkur kitur..

    Sakai pabėgiojai, bet mintys lieka? Nušutink kokį ultramaratoną 100 km, pažiūrėsim, kaip su tomis mintimis tada bus 😀 Čia kaip su maistu, gali taip persivalgyti kokio patiekalo, kad nenorėsi pažiūrėti kokį porą metų 🙂

    P.S. čia iš tokio kampo į bėgimą pažiūrėjai iš profesinio intereso ar iš baimės, kad pas patį gali priklausomybė išsivystyti?

  • Kiborgas parašė:

    Iš profesinio 🙂 nėra baimės dėl priklausomybės, per daug visko kitko, kas kabina gyvenime, kad vien bėgimas valdytų..

  • […] prieš metus parašiau apie priklausomybę nuo bėgimo, tada buvau užtikrintas, kad čia ne man. Bet reikėjo metus pabėgiot, paskui priverstinai […]

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

What’s this?

You are currently reading Kiek reali priklausomybė nuo bėgimo? at pingvino kojos.

meta

%d bloggers like this: