Malonumai

gegužės 5, 2012 § 4 Komentaras


„Bėgiojimas – geriausias gyvenimo sinonimas, nes kiek jam savęs atiduodi, tiek ir gauni atgal.“ – Oprah Winfrey.

10 ratų aplink Pažaislį – 01:06:38.
Per vokiškus kalnelius – 01:01:25.

Tokie bėgimai yra desertas savaitės pabaigai. Šiokiadienio bėgimai – one man stand meditacija, todėl pabūt būryje entuziastų yra tikra atgaiva. Daug gerų emocijų, įdomių žmonių, azarto, netikėtumų, naujų patirčių. Pvz. Pažaislyje bėganti širdis mane lenkė trim ratais 🙂 Bėgančia širdimi vadinam tuos grynaveislius bėgikus, kurių kūną sudaro ilgos kojos ir širdis. Kazlų Rūdos bėgime nelabai įsivaizdavau, kas tie vokiški kalneliai ir kai bėgimo autoritetas – V.Totilas pasakė, kad kiekvieną kart čia pasiklysta, apėmė kone panika (drama button). Žinojau, kad bėgsiu paskutinė, reiškias šakės:) Dar kažkas prieš startą pašmaikštavo, kad susitiksim Garliavoj.. Porą kartų ne ten pasukau, bet viskas baigsi sėkmingai.

Vienam bėgimo bloge skaičiau, kad gyvenam patirčių kolekcionavimo/bucket list kultūros laikais, tai rodo augantis maratono dalyvių skaičius.. ir krentantis bėgikų greičio vidurkis. Skubame panaudoti turimus resursus, kad iki numirsim pasieksim ir patirsim tai, ko iš tikrųjų gyvenime norim. Tai lyg turėtų padėti mums nugyventi prasmingą ir įdomų gyvenimą. Pas daugumą, vienas iš bucket list punktų yra nubėgti maratoną, nueiti ar tiesiog finišuoti. Taip pradėjo atsirasti slow running klubai, linksmųjų kostiumų klubai ir panašiai.
Aš labai džiaugiuosi kiekvienu pradėjusiu bėgti ir man norisi dalintis bet kokiu gėriu, kurį patiriu.
Bet įdomu, bėgiko profesionalo akimis, ar tie žmonės yra bėgikai? Ar tai netampa pasityčiojimu iš bėgimo sporto šakos, o kažkada buvęs elitiniu, maratonas virsta cirku?

Penktadienį dažnai juokaujantis kolega rimtai užsiminė, kad sustiksim Vilniaus maratone. Kuriame aš bėgsiu pusmaratonį, nes nesijaučiu pasiruošus 42 km. Tuo tarpu jis bėgs maratoną nesitreniravęs. Pirma mintis buvo “atleisk jam viešpatie, jis nežino ką daro” :))) Tada aptarėm tokią bėgimo strategiją, kad pirmus 20 km jis bėgs, o likusius eis. Tada aš jį pagąsdinau pačiai labai baisiu dalyku, kaip siena ir parodžiau klipą:

Nors juokėmės iki ašarų, atsisveikinom susimąstę..

Aukštesni” ir “žemesni” malonumai (šaltinis – http://plato.stanford.edu/entries/mill-moral-political/#HapHigPle). “Aukštesni” kviečia didesniems iššūkiams, sunkesniems išbandymams, kai bandom įvaldyti kažką, kas yra sudėtinga.  Mes patiriam stipresnį malonumą, kai bandom peržengt savo galimybių ribas. Todėl meistriškumo siekimas yra vienas iš laimingo gyvenimo atributų.
“We do not act rightly because we have virtue or excellence, but we rather have those because we have acted rightly. We are what we repeatedly do. Excellence, then, is not an act but a habit.”
Meistriškumui pasiekti reikia laiko, disciplinos, treniruočių ir gerų pavyzdžių ar mokytojų. Vieno karto bėgikams belieka tik “žemesnieji” malonumai.  Lengviau išbraukti iš sąrašo maratoną, nei tampti bėgančia širdim.

Taigi susimąsčiau apie šį pomėgį. Kiek man tai yra bandymas pamilti kūną ir įvertinti, kad nepaisant visų priekaištu, jis puikiai funkcionuoja, kiek tai yra bendravimo priemonė su Kiborgu, kiek tai yra socialiai priimtinas užsiemimas, būk tai atsveriantis rūkymą, kiek tai yra tam, kad pabėgti nuo minčių, nerimo dėl ateities, ilgesio ir baimės, ir kiek tai yra just running, nothing special.
Be abejonių galiu pasakyt, kad tai puikus laisvalaikio leidimo būdas. Iš kurio, kiekvienas gali pasisemti, to, ko labiausiai norisi. Kiekvienas bėgimas vis kitoks, tiek jausmu viduje, tiek išorėje (jau žydi Ievos!).

Bėgiojimas man net nėra sporto šaka. Nesijaučiu, kad eičiau į treniruotes, kaip tinklinyje. Tinklinis buvo labiau apie komandą ir susižaidimą, daugiau galvojimo apie kitą, empatijos. Bėgiojimas yra daugiau apie mane, kiek mažiau apie racing, apie užimta vietą, fizinį progresą ir skaičiukus.
Kartais net labai panašiai kaip Murakami rašo. Kai esi nusivylęs, silpnas, liūdnas, eini bėgioti. Bėgi, kol “išbėgi” tas emocijas. Kuo daugiau reikia nubėgti, kad “išbėgtum”, tuo fiziškai tampi stipresnis ir ištvermingesnis.

Bet kokiu atveju žemesni malonumai irgi malonumai 🙂 O malonumus mes maloniai įsisavinam!

21:11:02 – SMS nuo Kiborgo:

“Ką tik po 16km, per 1h 31min, žiauriai gera <..> !!!”

Advertisements

Tagged: ,

§ 4 Responses to Malonumai

  • Kiborgas parašė:

    Nu labai gerai 🙂
    Man vis dar gera, jau ne žiauriai, taip paprastai. Džiaugiuos tavo įrašo. LB šaunus.

  • Kiborgas parašė:

    Dar pagalvojau apie tą jutube klipuką. Ten ironmano finišas, tai tos mergaitės daug visko buvo patyrusios, bet ne apie tai. Dažnai ir man būdavo, kad shut down’as ateidavo prieš pat finišą. Ir susimasčiau – ar čia kūnas supranta apie tai, kad jau tuoj viskas baigsis ir pradeda išsijunginėt, ar čia nusiunti smegenims jam tokią komandą? Žodžiu, kodėl ne 500 metrų vėliau? Būtent prieš finišą? 🙂

  • Senukų draugė parašė:

    Je, ačiū 🙂
    Trumpuose bėgimuose, manau ta siena labiau psichologinė. Sako, gliukogeno atsargos paprastai baigiasi po 30 km. Dar priklauso, kaip labai pavyksta prisotinti kūna kuru. Uf, bet tas klipukas labai tinka žmonėm gąsdinti 🙂 šiurpuu. Visai būtų įdomu patirti tai ištikrųjų.. :))

  • Marius parašė:

    Fainas klipukas, žvengiau iki ašarų 😀 Šiaip iš manes aišku ne koks bėgimo ekspertas, nes ir patirties dar turiu nedaug, bet man atrodo, kad “siena” vartojama per daug plačiame kontekste. Tarkim kai kas sieną naudoja apibūdinti psichologinius sunkumus, kažkas sieną naudoja apibūdinti fiziologinius dalykus, bet aš manau, kad siena yra energetinis ir tik energetinis dalykas – riba, kai organizme praktiškai nebelieka glikogeno ir pereinama išimtinai ant riebalų deginimo. Iš esmės kritęs bėgimo greitis maratono pabaigoje, nebūtinai yra siena. Gali būti raumenų nuovargis, sustingimas, trauma, psichologinės motyvacijos stoka, DEHIDRATACIJA (manau dažniausiai painiojama su siena) ir pan.. Tikroji siena manau būna retai. Pavyzdžiui aš savo pirmajame maratone, paskutiniame rate labai stipriai numečiau greitį, bet pirmoj eilėj dėl to kaltinu dehitradaciją, po to raumenų pervargimą. O sienos, esu įsitikinęs, kad nepatyriau. Ir nenorėčiau, kad kas nors patirtų, nes atsistymas būtų oj oj koks sudėtingas..

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

What’s this?

You are currently reading Malonumai at pingvino kojos.

meta

%d bloggers like this: